Vasario revoliucija

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Vasario Revoliucija
Priklauso: Rusijos revoliucija

Ginkluoti darbininkai ir kareiviai veda sugautą policininką. Petrogradas, 1917 m.
Data 1917 m. kovo 8–16 d.
Vieta Petrogradas, Rusijos Imperija
Rezultatas
Konflikto šalys
Rusijos imperija:

Monarchistai:

  • Rusijos asamblėja
  • Monarchistų partija
  • Rusijos liaudies sąjunga
Rusija Liberalai:
  • Kadetai
  • Oktiabristai
  • Progresyvioji partija

Socialistai:

Vadovai ir kariniai vadai
  • Nikolajus II
  • Nikolajus Golicynas
  • Sergejus Chabalovas
  • Michailas Beliajevas
  • Nikolajus Ivanovas
  • Aleksandras Protopopovas
  • Vladimiras Puriškevičius
  • Aleksandras Dubrovinas
Pajėgos
Petrogrado policija: 3500 Nežinoma
Nuostoliai
1443 žuvo Petrograde[1]

Rusijos 1917 metų vasario revoliucija – pirmasis Rusijos revoliucijos etapas, kurio metu buvo nuversta Pirmojo pasaulinio karo susilpninta caro valdžia[2].

1917 m. kovo mėnesį (pagal Julijaus kalendorių tai buvo vasaris) Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) prasidėjo darbininkų streikas, kuris peraugo į visuotinį streiką. Valdžia bandė streiką pažaboti, bet prie jo prisidėjo 60 tūkst. Petrogrado garnizono kareivių. Streikai ir kareivių maištai prasidėjo ir kitose Rusijos regionuose, buvo pradėtos kurti Tarybos. Kovo 15 d. (kovo 2 d. pagal Julijaus kalendorių) imperatorius Nikolajus II, prieš pat atsisakydamas sosto, valdžią perdavė Laikinajai vyriausybei, vadovaujamai kunigaikščio Georgijaus Lvovo. Revoliucija įvyko dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte ir nepasitenkinimo caro valdžia.

Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas

redaguoti
 
Revoliucionerių laidotuvės. Plakate užrašyta: „Amžina atmintis žuvusiems laisvės kovotojams“

Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas buvo sudarytas pirmosiomis revoliucijos dienomis. Tarybos rinkimai prasidėjo savaveiksmiškai, iš pradžių atskiruose fabrikuose bei gamyklose, paskui per kelias dienas apėmė visas įmones. Vasario 27 dienos metu, dar prieš Tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį, menševikai likvidatoriai K. Gvozdevas, B. Bogdanovas ir Valstybės Dūmos nariai N. Čcheidzė, M. Skobelevas ir kiti, norėdami patys vadovauti Tarybai, pasiskelbė Tarybos Laikinuoju vykdomuoju komitetu. Tos pačios dienos vakare įvykusiame pirmajame tarybos posėdyje buvo suformuotas Tarybos prezidiumas (N. Čcheidzė ir M. Skobelevas). Taryba pasiskelbė darbininkų ir kareivių deputatų organu ir faktiškai iki Tarybų I suvažiavimo (1917 m. birželio mėn.) buvo visos Rusijos centras. Taryba suėmė senosios valdžios atstovus ir paleido iš kalėjimų politinius kalinius. Kovo 1 d. Taryba išleido „Įstatymą Nr. 1 Petrogrado karinės apygardos įgulai“, turėjusį didžiulę reikšmę kariuomenės revoliucionizavimui. Faktiškai valdžia buvo Tarybos rankose. Tačiau lemiamu momentu, naktį į kovo 2 d. valdžia perduota Laikinajai vyriausybei.

Laikinoji vyriausybė

redaguoti

Laikinoji vyriausybė buvo suformuota 1917 m. kovo 2 d. Valstybės dūmos Laikinajam komitetui susitarus su Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto lyderiais eserais ir menševikais. Vyriausybės nariai buvo šie: kunigaikštis G. Lvovas (Ministrų tarybos pirmininkas ir vidaus reikalų ministras), kadetų lyderis P. Miliukovas (užsienio reikalų ministras), oktebristų lyderis A. Gučkovas (karo ir laikinai karo laivyno ministras) ir kiti stambiosios buržuazijos bei dvarininkų atstovai, taip pat trudovikas A. Kerenskis (teisingumo ministras).

 

Šaltiniai

redaguoti
  1. Orlando Figes (2008). A People's Tragedy. First. p. 321. ISBN 9780712673273.
  2. The Great Soviet Encyclopedia (1979)
  NODES