Vasilijus Kandinskis

Vasilijus Kandinskis

Vasilijus Kandinskis apie 1913 m.
Gimė	1866 m. gruodžio 16 d. Maskva
Mirė	1944 m. gruodžio 13 d. (77 metai) Neji prie Senos, Prancūzija
Palaidotas (-a)	Naujosios komunalinės kapinės
Tautybė	rusas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Abstrakcionizmas Ekspresionizmas

Vikiteka	Vasilijus Kandinskis

Vasilijus Kandinskis (rus. Кандинский, Василий Васильевич; 1866 m. gruodžio 16 d. – 1944 m. gruodžio 13 d.) – rusų kilmės tapytojas, grafikas ir meno teoretikas. Laikomas vakarietiškojo abstrakčiojo meno pradininku. V. Kandinskio abstrakcijų raiškos galimybių tyrinėjimas pelnė jam vieno iš svarbiausių moderniojo meno inovatorių vardą. Moderniajam menui jis nusipelnė tiek meno teorijos, tiek kūrybos darbais.

Gyvenimas Rusijoje

V. Kandinskis gimė Lidia Tichejevos ir Vasilijaus Kandinskio šeimoje. Tėvas buvo prekeivis arbata.^[1] Maskvoje gyveno iki penkerių metų, vėliau jo šeima persikėlė į Odesą. Vasilijaus vaikystė buvo gerai materialiai aprūpinta, nes tėvas vertėsi arbatos prekyba, tačiau tikrai neidiliška – jam teko augti be tėvo, nes šeima išsiskyrė.

Vasilijaus tėvai buvo muzikalūs, grojo pianinu ir citra, tad Vasilijus dar vaikystėje išmoko groti pianinu ir violončele. Jo artumas su muzika iš mažų dienų padarė didelę įtaką kūrybai. Neveltui daug jo nupieštų paveikslų pavadinimų susiję su muzika („Kompozicijos“, „Improvizacijos“ ir kt.). Taip pat pasakojama, kad jis būdamas vaikas domėjosi ir kitomis meno rūšimis: rašė eilėraščius, mėgo piešti.^[2]

Baigęs mokyklą (1886–1892 m.) jis studijavo teisę ir ekonomiką Maskvos universitete. 1889 metais buvo komandos narys, pasiųstos į šiaurės vakarų Rusiją, Vologdos provinciją, tirti vietinių gyventojų komių gyvenimo būdo, studijuoti jų teisės sistemą. Manoma, jog vietinių menas, jų namų įrengimo ypatumai sąlygojo spalvų ir formų raiškos ypatybes ankstyvojoje V. Kandinskio kūryboje, pavyzdžiui, ryškios, gyvos spalvos sudarančios kontrastą su tamsiu fonu. Vieni iš tokio tipo paveikslų yra „Volgos daina“^[3] (1906), „Jojanti pora“^[4] (1906), „Spalvotas gyvenimas“ (1907).^[5]

1893 m. jam buvo pasiūlyta dirbti Maskvos universiteto Teisės fakultete, vėliau gavo pasiūlymą tapti Tartu universiteto (est. Tartu Ülikool) romėnų teisės profesoriumi. Nežiūrint profesinės sėkmės ir perspektyvų, būdamas maždaug 30-ies V. Kandinskis nusprendė tapti menininku.

Didelę įtaką jo stiliaus susiformavimui turėjo prancūzų impresionistų tapyba. Jis stebėjosi tuo, jog šie tapydami daug dėmesio nekreipdavo realistiškų detalių vaizdavimui, o objektus išskirdavo sumaniai kaitydami spalvas ir šviesą. Ypač didelį įspūdį padarė Klodo Monė tapyba, kuris, V. Kandinskio manymu, gebėjo savo darbuose maišyti tiek realaus pasaulio, tiek pasakų elementus^[6].

Gyvenimas Vokietijoje (1896 - 1914)

Pirmuoju abstrakčiu kūriniu istorijoje laikoma V. Kandinskio akvarelė, 1910 m., Pompidu centras

1896 m. apsistojo Miunchene (München) ir studijavo Dailiųjų Menų Akademijoje. 1909 metais po kelionės į Paryžių ir artimesnės pažinties su impresionistų darbais jo darbai tapo kur kas spalvingesni ir „laisvesnės“ kompozicijos. Maždaug po ketverių metų jis nutapė darbus, kuriuos priimta laikyti pirmaisiais visiškai abstrakčiais darbais moderniojo meno istorijoje, Jo piešiniai neturėjo jokio sąlyčio su realiojo pasaulio objektais, o jų įkvėpimas buvo muzika. 1910 metai buvo esminiai lūžio metai tiek Kandinskiui, tiek meno pasauliui, nes būtent tada jis sukūrė savo pirmąją abstrakčią akvarelę. Atrodė, jog joje objektyvūs vaizdavimo kriterijai išnyko. Tęsdamas savo ankstesnių darbų įprotį, tapydamas kūrėjas naudojo ekspresyvius tiesius potėpius ir išraiškingas spalvotas dėmes^[7].

Gyvendamas Vokietijoje V. Kandinskis grynino savo idėją apie „bendravimą“ tarp meno kūrinio ir žiūrovo, laikydamas tai tam tikru rezonansu. Jis rašė, kad „Spalva yra jėga, kuri tiesiogiai daro įtaką sielai. Spalva yra klavišai, akys plaktukai, o siela - pianinas su stygomis. Menininkas yra grojanti ranka, kuri liesdama vieną arba kitą klavišą, sukelia vibracijas sieloje“. Šiuo meninio vystymosi periodu V. Kandinskis pradėjo skirstyti savo darbus į kategorijas: "Įspūdžius" (kuriuose dar galima įžvelgti objektų panašumą su realiuoju pasauliu), „Improvizacijas“ (kur abstrakčiai perteikiamos spontaniškos emocinės reakcijos), „Kompozicijas“ (kurios yra svarbiausi kūriniai, sukurti tik po kruopštaus paruošiamojo darbo – V. Kandinskis per savo gyvenimą yra sukūręs tik apie 10 tokių „Kompozicijų“).

1911 metais Kandinskis drauge su vokiečių ekspresionistais įkūrė “Mėlynojo raitelio” draugiją (toks pavadinimas kilo dėl to, jog V. Kandinskis mėgo mėlyną spalvą, o Francas Markas – arklius). Šio laikotarpio V. Kandinskio darbus apibūdina ypač išraiškingos spalvos bei sudėtingi abstrakčių vaizduojamų objektų modeliai. Kandinskis paveikė XX amžiaus meną. Jo 1912 metais išleistas veikalas “Dėl meno dvasios” (Concerning the Spiritual in Art) buvo pirmasis teorijos traktatas apie abstrakcionizmą, kuris padėjo jo idėjoms plačiai pasklisti po Europą.

Grįžimas į Rusiją (1914 - 1921)

Prasidėjus I Pasauliniam Karui 1914 metais, Kandinskis nutraukė tuometinius santykius su Gabriele Miunter (Gabriele Münter) ir per Šveicariją, Italiją bei Balkanus sugrįžo į Maskvą.

1917 metais jis vedė maskvietę Niną Andrevskają (kuri, beje, buvo rusų generolo dukra) ir, nors poros amžiaus skirtumas buvo didelis, santuoka buvo itin nusisekusi. Kadangi Kandinskis gerai įsikūrė Maskvoje, jis stengėsi vėlei integruotis į šalies kultūrinį gyvenimą. Tai skatino ir tuometinė sovietinė valdžia, norėjusi į savo pusę patraukti žymaus avangardininko simpatijas. Per sudėtingus Rusijos revoliucijos metus menininko kūryba svyravo tarp pusiau abstrakčių darbų, impresionistinių gamtovaizdžių bei romantiškų fantastinių piešinių. Abstrakčiuose darbuose geometrinės formos tapo dažnesnės. Šitai galima paaiškinti tiesiog pribrendusiu natūraliu supaprastinimo siekiu menininko kūryboje bei tuo metu Maskvoje vyravusiomis modernaus meno nuotaikomis ir „madomis“^[8], 1918 metais Kandinskis tapo Maskvos dailiųjų menų akademijos dėstytoju, o 1919-aisiais įkūrė Meninės kultūros institutą ir tais pačiais metais tapo Maskvos vizualinės kultūros muziejaus direktoriumi. Jis prisidėjo įrengiant 22 muziejus buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje, 1920 metais tapo Maskvos universiteto dėstytoju, 1921 įkūrė Rusijos meno mokslų akademiją^[9].

„Nežinomas balsas“, 1916 m., Pompidu centras

Menininkas turėjo nutraukti savo produktyvią veiklą ir emigruoti su žmona į Vokietiją, kai jo požiūris susikirto su oficialiai valdžios kultivuojamomis meno teorijomis (populiarus tapo socialinis realizmas), netrukus prasidėjo stiprus spaudimas menui. V. Kandinskio darbai ilgam laikui buvo pašalinti iš Sovietų Sąjungos muziejų .

Antras gyvenimo Vokietijoje etapas (1921 - 1933)

Nors šiuo metu Kandinskis jau buvo pripažintas pasaulinio lygio menininku, jis vėl panoro užsiimti edukacine veikla ir nuo 1922 metų dėstė Veimare (Weimar), Bauhaus architektūros ir meno mokykloje, kuri, sakoma, siekė utopinių tikslų. Jos šalininkai taikydami „universalumo estetika paremtą dizainą" stengėsi pakelti kasdienio gyvenimo kokybę. Be parengiamųjų kursų Kandinskis siūlė „analitinio piešimo“ paskaitas, kuriose būdavo analizuojami struktūrų kūrimo principai. Mokymo tikslas buvo išnagrinėti abstrakcijų kūrimo procesą. Abstrakcionistas taip pat parengė „pirminio meninio dizaino“ kursą. Vėliau, kursą išplėtojus, jis tapo dizaino teorijos griaučiais. Didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į vaizdo organizavimo pagrindus, kūrinio kompozicijos centro ir kraštų funkcijas, linijų, plokštumų, figūrų savybių nagrinėjimą^[10].

Šio laikotarpio darbai savyje vienijo tyrimus, meistriškumą bei „puritonišką estetiką“. Kūryba buvo kur kas rimtesnė palyginus su romantišku gyvenimo Miunchene periodu. Kandinskis pagal to meto vyravusias tendencijas vystė geometrinio abstrakcionizmo idėjas. Vis dėlto, jo darbai nebuvo stagnatiški, atvirkščiai, jie buvo dinamiški, nevengta vaizdinėje erdvėje parodyti daug detalių^[11]. 1925 V. Kandinskis iš Veimaro persikėlė į Desau (Dessau). 1926 metais jis išleido svarbų traktatą apie abstračiojo meno teoriją vokiečių kalba. Jis vadinosi „Taškas ir linija plokštumai“ (vok. „Punkt und Linie zu Fläche“). 1933 Bauhaus mokykla buvo uždaryta nacių. Kandinskis iškeliavo iš Vokietijos.

Paryžiaus periodas (1933 - 1944)

1933-aisiais Kandinskis įsikūrė netoli Paryžiaus, tapo Prancūzijos piliečiu ir čia gyveno likusią gyvenimo dalį. Vis dėlto tai buvo didelio nusivylimo laikas menininkui. Šio laikmečio darbai buvo dažnas to meto diskusijų objektas: jie neįtiko Paryžiaus mokyklai ir jos pasekėjams, ypač vertinusiems tuo metu išpopuliarėjusį siurrealizmą (kuris taip pat paveikė ir Kandinskio kūrybą). Vis dėlto, nors Paryžiaus meno bendruomenė, paveikta meno patriarchų, dažnai atsiliepdavo kritiškai, jaunoji karta juo žavėjosi. Menininko studija dažnai buvo lankoma tokių menininkų kaip Ch. Miro, H. Arpo, Magnelio.^[12]. Paryžiaus kūrybos periodu Kandinskis atsiribojo nuo senų technikų, nukrypdamas nuo neskaidomų figūrų link paveikslų egzistavusių kaip spalva, linija bei forma. Menininkas nenustojo tapyti beveik iki pat savo mirties. Mirė jis Neuilly-sur-Seine mieste 1944 metais, palikęs apie pusantro šimto paveikslų bei daugiau nei du šimtus akvarelių.