Vilniaus žudynės (1861)

Vilniaus žudynės
Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas, Karolio Rypinskio litografija, XIX a.
Data 1861 m. rugpjūčio 6 d. (pagal Julijaus kalendorių) / rugpjūčio 18 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Vieta Vilnius Rezultatas Išvaikyta demonstracija, įvesta karinė padėtis
Konflikto šalys
Rusijos imperija	Civiliai Vilniaus gyventojai
Vadovai ir kariniai vadai
Piotras Vasiljevas
Pajėgos
apie 600 pėstininkų ir kazokų	apie 5 tūkst civilių
Nuostoliai
	Kelios dešimtys sužeistų, kai kuriuose šaltiniuose - ir žuvusių

1861 metų Vilniaus žudynės – Rusijos imperijos administracijos ir kariuomenės susidorojimas su vilniečių demonstracija, įvykęs 1861 m. rugpjūčio 18 d. (rugpjūčio 6 d. pagal Julijaus kalendorių).

Ši demonstracija buvo dalis patriotinių veiksmų bangos, apėmusios Kongreso Lenkijos karalystės teritoriją. Jau apie 1858 m. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimą pranašaujantis patriotinis sąjūdis. Įspūdingiausia jo dalis buvo gyventojų patriotinės manifestacijos, kurios 1861 metų pavasarį Varšuvoje baigėsi žmonių aukomis. Po tragiškų Varšuvos įvykių patriotinis pakilimas apėmė ir Lietuvą. Lietuvoje prasidėjusių manifestacijų tikslas buvo pademonstruoti užuojautą lenkams, istorinę bei dvasinę sąjungą su Lenkijos Karalyste ir palaikyti bendros valstybės atkūrimo siekį. Šaltiniuose 1861–1862 m. paminėtų patriotinių giedojimų atvejų vien tik Vilniaus bažnyčiose užfiksuota 237 atvejai.

1861 m. rugpjūčio 18 d. į pamaldas Vilniuje prie Aušros vartų susirinko didžiulė minia miesto gyventojų, kurie laukė eisenos, turėjusios atvykti iš Varšuvos. Tokios eisenos nebuvo, tačiau nepavyko nustatyti gandų apie jos buvimą šaltinio, istorikai neatmeta ir rusų policijos provokacijos versijos. Pasibaigus pamaldoms, minia sugiedojo giesmę „Dieve, saugok Lenkiją“ (lenk. Boże, coś Polskę) ir išėjo pasitikti tariamai artėjančios eisenos.

Pietvakariniame Vilniaus priemiestyje – Poguliankoje – prie Simono Konarskio kapo susirinko minia: lenkų literatūroje nurodoma, kad apie 15 tūkst. žmonių, vėlesniuose tyrimuose – apie 5 tūkst. Šią minią mėgino sustabdyti rusų karių kolona (kituose šaltiniuose – apie 600 karių ir kazokų pasala), kuriai vadovavęs Vilniaus policijos vadas Piotras Vasiljevas garsiai šaukė, kad išvažiuoti iš miesto draudžiama.

Rusiškoje įvykių versijoje teigiama, kad minia šaukė „ura“ ir puolė kitoje gatvės pusėje prie Trakų užkardos išsirikiavusius rusų pėstininkus. Rusų ataskaitoje nurodoma, kad demonstrantai mėgino iš karių atimti durtuvus, mėtė akmenis ir atakavo išardytų tvorų statiniais.

Agento „Hotel Lambert“ ataskaitoje teigiama, kad susidūrimas buvo Rusijos pajėgų provokacija. Reaguodama į paskelbtą draudimą išeiti už dabartinės S. Konarskio gatvės pradžioje buvusių miesto vartų, minia esą pradėjo švilpti ir tyčiotis iš policijos vadovo. Teigiama, kad Vasiljevas trenkė į veidą arčiausiai jo stovėjusiai moteriai. Tai tapo komanda kazokams atakuoti demonstrantus. Kazokai atakavo pirmąją demonstrantų eilę, kurioje buvę miestiečiai atsiklaupę giedojo „Dieve, saugok Lenkiją". Atakuodami durtuvais kazokai sužeidė keletą dešimčių demonstrantų, ankstyvoje lankų literatūroje nurodoma, kad buvo ir daug žuvusių.

Lietuvių autorių darbuose pateikiama versija, kad miniai prisiartinus prie kazokų, du minios vadovai pirmieji metėsi ant pėstininkų kuopos, bandydami atimti šautuvus ir prasimušti į užkardą. Iš paskos minia, išardžiusi artimiausią tvorą, puolė kareivius basliais ir atsineštais akmenimis. Kareiviai pargriovė vadovus. Abu buvo sumušti iki sąmonės netekimo, suimti ir nuvežti į ligoninę.

Žmonės užtraukė patriotinį himną, skandavo: „Laisvė, laisvė!“, kazokai puolė minią rimbais, kareiviai – šautuvų buožėmis, trys manifestuotojai buvo sužeisti, vienas suimtas. Minia ėmė bėgti atgal į miestą link Aušros vartų, kariai juos vijosi, daužydami rimbais ir buožėmis.

Keli šimtai amatininkų bandė priešintis kazokams, svaidydami į juos išardyto grindinio akmenis. Nors pavieniai nuosaikūs miestiečiai mėgino įtikinti demonstracijos dalyvius skirstytis, po kazokų atakos didelė dalis minios vėl mėgino patekti į Dominikonų gatvėje buvusius Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo rūmus. Šv. Ignoto gatvėje įvyko susirėmimas su kazokais, kurio metu keli žmonės buvo sužeisti. Negalėdami patekti į kazokų saugomą Nazimovo būstinę, demonstrantai pasitraukė prie Aušros vartų, kur vyko pamaldos.

Po šių įvykių bajorų delegacija, vadovaujama maršalo Aleksandro Domeiko, nuvyko pas Nazimovą prašyti žuvusiųjų palaikus perduoti miestui, tačiau šis atsisakė patenkinti tokį reikalavimą. Dienos antroje pusėje rusų administracija paskelbė, kad visi Vilniaus vartai yra uždaromi, o perėja per Žaliąjį tiltą uždaryta. Tos pačios dienos vakare prasidėjo keletą dienų trukę akcijos dalyvių areštai.

Po Vilniaus demonstracijos, 1861 m. rugpjūčio 22 d., Nazimovas paskelbė karinę padėtį Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijose.

Pohuliankos susidūrimas buvo pirmas atvejis po 1830–1831 m. sukilimo, kai Lietuvoje gyventojai patys užpuolė rusų karinį dalinį. Rusijos administracijos duomenimis, apie 30 žmonių buvo sužeista, žuvusių nebūta. Ankstyvojoje lenkų sukilimo istoriografijoje tačiau įsitvirtino kitoks Pohuliankos įvykių aprašymas, kurio iš esmės laikomasi iki šiol. Pagal jį, kazokai pirmi užpuolę žmones. Keliolika žmonių žuvę po arklių kanopomis ar paskendę Neryje. Jų kūnai buvę rasti prie Neries upės, bet lavonus policija paslėpusi. Kai kur nurodoma, kad žuvusiųjų buvo dešimtys. Vilniaus generalgubernatorius nurodymu šį incidentą tyrė Vilniaus gubernijos bajorų vadovas ir Vilniaus burmistras. Tyrimo metu apie žuvusius žmones jokių duomenų neaptikta. Tikėtina, kad kalbos apie Pohuliankos aukas greičiausiai buvo inspiruotos sukilimą rengusių politinių jėgų, siekusių sustiprinti gyventojų maištingąją dvasią. Skatinant paramą sukilimui parapijoms buvo išsiuntinėtas Vilniaus vyskupo Adamo Krasinskio (lenk. Adam Stanisław Krasińsk) raginimas per mišias giedoti maldą už mirusius, nors vyskupas neigė tokį kvietimą rašęs. Vis dėlto gedulingos mišios už Vilniaus aukas vyko Vilniaus, o 1861 m. rugsėjo 2 d. - ir Varšuvos bažnyčiose.

Pohuliankos įvykiai sukomplikavo Lietuvos politinę padėtį. Būtent po jų svarbiausiuose Lietuvos miestuose ir beveik visoje Kauno gubernijoje buvo įvesta karo padėtis. Buvo uždrausti vieši susibūrimai, patriotiniai giedojimai, patriotinė apranga, procesijos leistos tik nustatytos Bažnyčios kanonų. Karo padėties paskelbimas ženklino atvirų ir intensyvių manifestacijų pabaigą. Gresiant represijoms, manifestacijas taip pat griežtai uždraudė Žemaičių ir Vilniaus vyskupai. Netrukus ir sukilimo organizatoriai iš Varšuvos įsakė nutraukti viešus patriotinio himno giedojimus. Himno žodžius žmonėms buvo liepta tyliai kalbėti kaip maldą, o bažnyčiose vietoje jo giedoti kanonais patvirtintas specialioms pamaldoms skirtas, tačiau patriotines nuotaikas atliepiančias giesmes. Tad patriotinį himną nuo 1861 m. rugsėjo mėn. Lietuvos bažnyčiose pakeitė giesmės „Bóg nasza ucieczka“, „Anioł Pański“, o netrukus ir „Bogurodzica“. Pastaroji turėjo politinio turinio priedus, be to, buvo giedama patriotinio himno gaida, tad netrukus buvo uždrausta. Apskritai visos manifestacijos, valdžios persekiojamos, greitai slopo ir iki 1862 m. pradžios Lietuvoje beveik visiškai išnyko.

Bibliografija

• Dawid Fajnhauz, 1863: Litwa i Białoruś, Warszawa 1999.
• Dawid Fajnhauz, Śladami Wielopolskiego. Wiktor Starzeński i jego projekty ugody polsko-rosyjskiej na Litwie i Białorusi (1861-1863), // Przegląd Historyczny, 1994, Tom 85, Numer 3, p. 239–253.
• Ieva Šenavičienė. Į 1863 metų sukilimą valstiečiai raginti lietuviškai, bernardinai.lt 2013 03 26
• Ieva Šenavičienė, Lietuva 1863 m. sukilimo išvakarėse: patriotinės manifestacijos

Taip pat žr.

• Varšuvos žudynės (1861 m.)
• Kauno manifestacija (1861 m.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.