Jei supranti būtinumą atlikti pareigą, turi užmiršti asmeninius interesus. – V. Hugo.
Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais, – jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais, – mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys. – E. M. Remarkas.
Kaip galima save pažinti? Ne stebėjimu, tiktai veikla. Pamėgink atlikti savo pareigą, ir sužinosi, ką turi savyje. – J. V. Gėtė.
Kaip pasaulio pareiga yra varyti ratu daiktų tvarką, kaip saulės pareiga keisti saulėtekio ir saulėlydžio vietą, ir šie mums sveiki dalykai teikiami neatlyginamai, taip vyropareiga yra tarp kitų darbų teikti geradarystę. Taigi kodėl jis teikia? Tam, kad teiktų, kad neprarastų progos daryti gera. – Seneka.
Laisvai gyvena tik tas, kuris su džiaugsmu atlieka savo pareigas. – Ciceronas.
Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga. – J. Marcinkevičius.
Mes su malonumu klausome apie mūsų teises, bet nemėgstame, kad mums primintų mūsų priedermes. – E. Berkas.
Miegojau ir sapnavau, kad gyvenimas – džiaugsmas. Prabudau ir pamačiau, kad gyvenimas – pareiga. Ėmiausi veiklos ir supratau – pareiga yra džiaugsmas. – R. Tagorė.
Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui. – J. Marcinkevičius.
Pareiga! Tu – išaukštintas, didingas žodis... Kaip tik tai didinga, kas iškelia žmogų viršum jo paties. – I. Kantas.
Pareigos supratimas, prikaustantis žmogų prie jo priedermių, yra ne kas kita, kaip suvokimas aukštesnio intereso, įveikiančio žemesnius interesus. – Dž. Bentamas.
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga. – J. Marcinkevičius.
Visi kilnūs žmogaus motyvai, idėjos, sumanymai ir jausmai neverti nė surūdijusio skatiko, jei neteikia jam jėgų geriau atlikti kasdieninio gyvenimo pareigą. – H. Byčeris.