Édouard Manet

Eduaras Manė pranc. Édouard Manet
E. Manė apie 1868 metus
Gimė	1832 m. sausio 23 d. Paryžius
Mirė	1883 m. balandžio 30 d. (51 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Pasi kapinės
Tautybė	Prancūzas
Veikla	Dailininkas
Žinomas (-a) už	„Pusryčiai ant žolės“ „Olimpija“ „Foli-Beržer baras“
Vikiteka	Édouard Manet

Eduaras Manė (pranc. Édouard Manet, 1832 m. sausio 23 d. – 1883 m. balandžio 30 d.) – prancūzų tapytojas, impresionizmo atstovas.

E. Manė žymiausi darbai – „Pusryčiai ant žolės“ ir „Olimpija“ – laikomi moderniosios dailės pradžia. Jis mėgo tapyti savo laikmečio buitines scenas.

Biografija

Eduaras Manė gimė 1832 m. sausio 23 d. Paryžiuje turtingoje ir tvirtoje šeimoje. Jo motina Eženi Dezirė Furnjė (Eugénie-Desirée Fournier) buvo švedų sosto įpėdinio Žano Bernadoto krikštadukrė (jos tėvas buvo Prancūzijos diplomatas Švedijoje). Tėvas Ogiustas Manė (Auguste Manet) dirbo teisingumo ministerijoje ir 1841 m. tapo Senos departamento pirmos instancijos teismo teisėju. 1841 m. E. Manė pradėjo mokytis Rollin kolegijoje, kurioje sutiko ilgametį draugą Antoneną Prustą. Jo tėvas tikėjosi, jog sūnus taip pat sieks teisininko karjeros, tačiau E. Manė norėjo siekti tarnybos kariniame laivyne. Nepavykus įstoti į Karo jūrininkų mokyklą jis visgi su mokomuoju laivu išplaukė į Rio de Žaneirą. Kelionėje E. Manė piešė karininkų ir komandoro karikatūras. 1849 m. E. Manė antrą kartą neįstojo į jūrininkų mokyklą ir pradėjo siekti karjeros dailėje. Tais pačiais metais jis susipažino su būsima žmona, olande Suzana Lenhof, kuri vedė jam ir broliui Eženui pianino pamokas.

E. Manė 1850–1856 m. mokėsi tapybos pas vieną garsiausių to meto akademinių dailininkų T. Kutiūrą, o laisvalaikiu kopijuodavo senųjų meistrų paveikslus Luvro muziejuje. 1853 m. su broliu Eženu dailininkas keliavo į Italiją, Uficiuose kopijavo Ticiano paveikslą „Urbino Venera“, kuris vėliau pasitarnavo prototipu paveikslui „Olimpija“. 1856 m. dailininkas Paryžiuje atidarė savo studiją. Šiuo laikotarpiu E. Manė tapė realizmo srovės paveikslus, kuriuose vaizdavo kasdienius objektus: elgetas, čigonus, dainininkus, žmones kavinėse, koridas ir kt. Luvro salėse E. Manė susitiko E. Delakrua ir 1857 m. susipažino su Anri Fanten-Laturu. Delakrua patartas kopijavo Rubenso paveikslą „Elena Formen su vaikais“. 1858 m. jo draugu tapo poetas Šarlis Bodleras ir 1859 m. jis susipažino su E. Dega. 1859 m. E. Manė paveikslas „Absento gėrėjas“ buvo nepriimtas į Paryžiaus salono parodą nepaisant teigiamo Delakrua atsiliepimo. Šis paveikslas buvo įtakotas D. Velaskeso dailės. 1861 m. Paryžiaus salone eksponuoti jo paveikslai „Mesjė ir madam Manė“ ir „Ispanų dainininkas“, dailininkas sulaukė garbingo paminėjimo. 1862 m. jis susipažino su Viktorina Meran, kuri tapo jo meiluže ir mėgstama pozuotoja.

„Pusryčiai ant žolės“ (Le déjeuner sur l’herbe, 1863 m., Orsė muziejus)

1863 m. Martinet galerijoje E. Manė išstatė 14 paveikslų. Tais metais daug kūrinių buvo nepriimta į Paryžiaus saloną ir imperatoriaus Napoleono III iniciatyva buvo surengta atskira paroda šiems darbams eksponuoti − Atmestųjų salonas, tam, kad nuraminti pasipiktinusius dailininkus. Šioje parodoje skandalą sukėlė E. Manė atmestas paveikslas „Pusryčiai ant žolės“. Tais metais E. Manė Olandijoje vedė Suzaną Lenhof, kuri 1852 m. buvo pagimdžiusi vaiką, tikėtina, E. Manė nesantuokinį sūnų Leoną. Šarlis Bodleras laiške apibūdino E. Manė sprendimą: „Jis visgi turi pasiteisinimų: panašu, kad jo žmona yra labai graži, labai gero būdo ir puiki muzikantė. Tiek daug dorybių viename asmenyje, tai baisu…“. E. Manė palaikė ryšius su meiluže Viktorina Meran, kurią pavaizdavo paveiksle „Olimpija“ ir kituose kūriniuose. 1864 m. E. Manė stebėjo laivų mūšį Šerbūre tarp JAV ir konfederatų laivų, „Kearsarge“ ir „Alabama“. Šis įvykis įkvėpė jūrinės tematikos batalinį paveikslą.

1865 m. jo paveikslai „Olimpija“ ir „Jėzaus paniekinimas“ buvo priimti į Paryžiaus saloną. „Olimpija“ sukėlė didžiulį skandalą ir kritikos laviną. Publiką šokiravo tai, kad paveiksle natūralistine maniera buvo pavaizduota paprasčiausia Paryžiaus prostitutė, iššaukiančia poza, laukianti kliento. Šių įvykių paveiktas E. Manė keliavo į Ispaniją, kurios senųjų dailininkų įtaka nuolat jaučiama jo kūryboje. 1866 m. E. Manė susidraugavo su E. Zola po šio publikacijos Le Figaro, kurioje ginama E. Manė dailė. 1867 m. jis, kaip ir Gustavas Kurbė, suorganizavo savo 50 kūrinių asmeninę parodą prie pasaulinės parodos teritorijos Paryžiuje, buvo išleista brošiūra apie dailininką, kurią parašė E. Zola. 1868 m. dailininkas Luvre per Anri Fanten−Laturą sutiko seseris Edmą ir Bertą Morizo. Jis padėjo Bertai Morizo mokytis tapybos ir ji pozavo iškart po to sekusiam E. Manė paveikslui „Balkonas“. Visą šį dešimtmetį dailininkas nevengė tradicinių religinių ir istorinių paveikslų tapybos, nes jie didino šansus būti priimtam į Saloną. E. Manė ir jo ratelio dailininkai bei literatai rinkdavosi „Gerbua“ kavinėje. Nesėkmę patyrė 1869 m. kūrinys „Imperatoriaus Maksimilijono I egzekucija“, skirtas 1867 m. įvykiams Meksikoje. Paveikslas nebuvo priimtas į Saloną ir buvo uždraustas publikuoti grafikos forma, tačiau tuo pat metu buities žanro paveikslai „Balkonas“ ir „Pusryčiai studijoje“ buvo priimti.

„Olimpija“ (1863 m., Orsė muziejus)

1870−1871 m. Prancūzijos-Prūsijos karo metu E. Manė gyveno Paryžiuje, buvo įstojęs į nacionalinę gvardiją prūsų apsiausties metu. 1873 m. sutiko poetą S. Malarmė, kurio 1876 m. išleistai knygai paruošė iliustracijas. E. Manė buvo susijęs su Paryžiaus impresionistų grupės dailininkais, kurie jį laikė savo judėjimo vedliu, tačiau dailininkas stengėsi kiek atsiriboti nuo impresionistų, kurių tapyba buvo ypač nepalankiai vertinama publikos ir kritikų. Po karo menininkai pradėjo susitikinėti Paryžiaus „Naujųjų Atėnų“ kavinėje, kurioje rinkdavosi K. Monė, E. Dega, O. Renuaras, K. Pisaro ir kiti. Tais pačiais metais E. Manė su giminaičiu Ferdinandu Lenhofu lankėsi naujai atidarytame Franso Halso muziejuje Harleme ir Amsterdamo valstybiniame muziejuje. 1874 m. E. Manė nedalyvavo pirmojoje impresionistų grupės parodoje, tačiau kartu su K. Monė ir O. Renuaru praleido vasarą prie Senos upės netoli Aržantejaus, nutapė K. Monė šeimą.

1877 m. E. Manė nutapė paryžietės paveikslą „Nana“, kuris buvo susijęs su to paties pavadinimo E. Zola romanu. Apie 1880 m. jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti. 1881 m. E. Manė draugas Antonenas Prustas buvo paskirtas Prancūzijos kultūros ministru ir pasistengė parūpinti dailininkui valstybinį Garbės legiono ordiną. 1882 m. jis sukūrė reikšmingiausią vėlyvąjį paveikslą „Foli Beržer baras“. Eduaras Manė mirė nuo negydomo sifilio, po kojos amputacijos prasidėjus gangrenai, 1883 m. balandžio 30 d. Paryžiuje. Palaidotas Pasi kapinėse. E. Manė kūrė natiurmortus, grafiką, gyvenimo pabaigoje dėl prastėjančios sveikatos dirbo daugiau su pastele.

Žymiausias jo ankstyvosios kūrybos darbas – „Pusryčiai ant žolės“ (Le déjeuner sur l’herbe), nutapytas 1863 m. Paveiksle greta pavaizduoti apsirengęs vyras ir visiškai nuoga moteris sukėlė daug diskusijų. Taip pat „Fleitininkas“ (Le Joueur de fifre, 1866). 1973 m. lietuvių kalba išleista Anri Periušo biografinė knyga „Mane gyvenimas“.

Galerija

• E. Manė kūriniai chronologine tvarka

1858−1867 m.

• 
  „Absento gėrėjas“ (1859 m., Naujoji Karlsbergo gliptoteka, Kopenhaga)
• 
  „Koncertas Tiuilri sode“ (1862 m., Londono nacionalinė galerija)
• 
  „Mūšis tarp „Kearsarge“ ir „Alabama“ (1864 m., Filadelfijos dailės muziejus)
• 
  „Jaunasis fleitininkas“ arba „Fleitininkas“ (1866 m., Orsė muziejus)

1868−1875 m.

• 
  „Pusryčiai studijoje“ (1868 m., Naujoji pinakoteka)
• 
  „Balkonas“ (1868−69 m., Orsė muziejus)
• 
  „Berta Morizo su našlaičių puokšte“ (1872 m., Orsė muziejus)
• 
  „Geležinkelis“ (1873 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija)

1876−1883 m.

• 
  „Slyva“ (1877 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija)
• 
  „Koncertas kavinėje“ (apie 1879 m., Volterso dailės muziejus, Baltimorė)
• 
  „Antoneno Prusto portretas“ (1880 m., Toledo dailės muziejus)
• 
  „Foli Beržer baras“ (1882 m., Kurto instituto galerija, Londonas)

Nuorodos

• Encyclopaedia Britannica
• The Metropolitan Museum of Art
• Édouard Manet Olga galerijoje