Čigonai
| Čigonai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~6–11 mln.[1] |
| Populiacija šalyse | Europoje, Vidurio Azijoje, Amerikoje ir kitur
|
| Kalba (-os) | Čigonų |
| Religijos | daugiausiai katalikybė ir pravoslavybė; rečiau islamas; kitos religijos |
| Giminingos etninės grupės | Sintai, Indai, Domai, Dombai, Luliai |
Kitos reikšmės – Čigonai (reikšmės).
Čigonai (populiarus savivardis – romai) – klajoklių gyvenimo būdą praktikuojanti tauta, gyvenanti Europoje, vakarų Azijoje, Amerikoje ir Australijoje. Jų tėvynė yra šiaurės vakarų Indija, iš kurios jie iškeliavo maždaug prieš 1000 metų. Manoma, pasaulyje gali būti apie 20 mln. romų.[6] Europoje gyvenanti čigonų populiacija pagal Europos Tarybos apskaičiavimus, apie 9,7 milijono.[7]
Etimologija
redaguotiNėra jokio etimologinio ryšio tarp žodžių romai ir Romos miesto bei Rumunijos ir rumunų kalbos.
Dauguma čigonų save vadina Rom, nesvarbu, kokiai grupei priklauso. Čigonų kalba Rom reiškia vyrą ar vedusį vyrą (pvz.: romni = moteris arba žmona; roma = žmonės), tai siejama su sanskrito doma. Pasak kalbininkų, toks pavadinimas apibūdina tą pačią kastą.
Europoje ši tauta dažniausiai vadinama čigonams giminingais pavadinimais. Anksčiau šis pavadinimas, išskyrus kai kurias išimtis, buvo kildinamas iš Graikijos. Naujausiais duomenimis terminas „čigonai“ kildinamas iš slaviško ir galiausiai kipčiakų (viena iš tiurkų kalbų) (reikšmė 'neturtingas').
Dažniausiai čigonai vadinami:
- albaniškai cigan
- angliškai Gypsy
- bulgariškai ir serbiškai цигани ('ʦiɡəni)
- čekiškai Cikáni, Romové
- daniškai Sigøjner
- graikiškai τσιγγάνοι (ʦiŋˈɣani)
- hebrajiškai צוענים (ʦoʕaˈnim)
- ispaniškai Gitanos
- itališkai zingari ar gitani
- kroatiškai Cigani
- latviškai čigāni
- lenkiškai Romowie Cyganie
- lietuviškai čigonai
- lotyniškai Jinganos
- norvegiškai Sigøyner
- olandiškai ir vokiškai Zigeuner
- portugališkai ciganos
- prancūziškai gitan
- rusiškai цыгане, cyganie
- rumuniškai ţigani
- suomiškai Mustalaiset (žodžio čigonai pakeitimas)
- turkiškai Çingeneler Çingene
- ukrainietiškai Цигани
- vengriškai Cigány
Vengriškas Cigány greičiausiai kilęs iš žodžio szegény (sɛɡeːɲ), kas reiškia neturtingas”. Vengrų dialektuose žodis szegény labai panašus į žodį Cigány.
Kita teorija nurodo, kad žodis čigonas kilęs iš graikų kalbos athiganoi (neliečiamas) – nuo Bizantijoje buvusios erezinės sektos, kuri priminė vėlesnį jų atsiradimą karalystės teritorijoje.
Angliškas pavadinimas gypsy (ar gipsy) kilęs iš klaidingo manymo, kad čigonai kilę iš Egipto.
Ispaniškai ir prancūziškai čigonai vadinami giminingais žodžiais Gitano (tariama „chitano“) ir gitan (tariama „žitan“).
Kitose pasaulio dalyse čigonai vadinami dar kitaip ir tai patvirtina, kad pavadinimas čigonai yra atsiradęs Europoje: Irane کولی (Kovli); Indijoje Lambani, Lambadi, ar Rabari; arabiškai Ghajar غخري arba Nawar نوار; kurdiškai Qerecí arba Dom.
Istorija ir kilmė
redaguotiLabai mažai žinoma apie seniausią čigonų istoriją. Nenustatyta, ar jie priklausė vienai kastai, ar kilę iš įvairių kastų. Taip pat neaišku, dėl ko jie pradėjo migruoti. Žinoma, kad VIII–X a. čigonai keliais etapais paliko Indijos pusiasalį.
Viena iš teorijų teigia, kad čigonai kilę iš žemiausių Indijos kastų ir sudarė samdinių armiją, išsiųstą į vakarus, kad atremtų islamo ekspansiją. Gali būti ir taip, kad musulmonai, puldinėdami Vakarų Indiją, gaudė čigonus ir atsivežė su savimi kaip belaisvius. Tenai jie tapo atskira visuomene. Mahmudas iš Ghaznio nurodo, kad invazijos į Sindhus ir Pandžabą metu pagavo apie 500 tūkstančių čigonų. Kodėl čigonai negrįžo į Indiją ir pasirinko klajoklių gyvenimą, neaišku ir dabar.
Čigonai paprastai save vadina romais. Šis žodis kildinamas iš Doma, (Domari) indiškai Domba (Domari, Dommara, Domaki, Dombo, Domra, Domaka, Dombar). Tokiu terminu vadinama Indijoje atskira etninė ir visuomeninė grupė ar visuomeninė situacija, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Domų gyvenimo būdas panašus į čigonų, pragyvenimui jie užsidirba muzikuodami. Vienas iš Persijos šaltinių nurodo, kad vienas iš šiaurės Indijos karalių padovanojo Persijos šachui 10 000 „keliaujančių muzikantų“.
Gali būti, kad čigonai ir domai kilę iš skirtingų šiaurės Indijos gyventojų grupių (keliaujantys muzikantai, taip pat į nelaisvę paimti kareiviai ir belaisviai), kurie susijungė dabartinėje Irano ir Afganistano teritorijoje.
Čigonų kelias į Europą ėjo per Persiją iki Armėnijos ir Mažosios Azijos (XI a. iš ten dalis čigonų patraukė per Balkanų pusiasalį (XIII–XIV a.) į Vidurio Europą (XV a.), kiti per Siriją, Šiaurės Afriką pasiekė Iberijos pusiasalį ir toliau nuėjo į rytų Europą. 1417 metais čigonų grupė pasirodė Laboje (Vokietija), Mišnioje ir Saksonijoje, o 1422 m. Bolonijoje (Italija). 1427 m. 120 čigonų grupė pasiekė Paryžių. Abi grupės, žinoma, susitiko Prancūzijoje.
Antrojo pasaulinio karo metu įvyko čigonų vadinama Pharrajimos, kurioje naciai išžudė tūkstančius čigonų.
Naujausi genetiniai tyrimai patvirtino, kad čigonai kilę iš Indostano pusiasalio. Tyrimai vykdyti tarp Bulgarijos, Baltijos valstybių ir Rumunijos čigonų. Rezultatai rodo, kad pirmoji grupė gyveno Indijoje prieš 32–40 kartų.
Lingvistinę teoriją, kad čigonai kilę iš karių kastos, patvirtina genetikai. Dažnai pasitaikanti ABO kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir šiaurės Indijos gyventojų.
Populiacija
redaguoti
Manoma, pasaulyje gali būti apie 20 mln. romų. Europoje gyvenanti čigonų populiacija pagal Europos Tarybos apskaičiavimus, apie 9,7 milijono.
Jų dauguma gyvena Europos valstybėse. Didžiausios bendruomenės yra Balkanų pusiasalyje, didelės grupės sutinkamos Pietų Amerikoje, buvusios TSRS valstybėse, Vidurio ir Vakarų Europoje, taip pat Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje.
Yra valstybių, kuriose čigonai sudaro daugiau, kaip po 1 milijoną gyventojų. Gausiau čigonų esama: Rumunija, Egiptas, Ispanija, Bulgarija, Slovakija, JAV, Meksika, Brazilija ir Argentina. Mažesnės, bet gausios čigonų grupės sutinkamos buvusios TSRS (daugiausiai Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje), Jugoslavijos valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, taip pat ir Turkijoje.
Tradicijos ir kultūra
redaguoti
Čigonų kultūrą gerokai veikia kitos tautos, todėl atskirų diasporų kultūra labai skiriasi. Be to, jie pasižymi stipriu bendruomeniniu jausmu ir yra prisirišę prie tradicijų. Turbūt tai lemia kadaise Indijoje patirtas susiskirstymas į kastas.
Kalba
redaguotiČigonai kalba įvairiais čigonų kalbos dialektais. Nors jie ir tvirtai laikosi savo tradicijų, čigonų dialektai perėmė šiek tiek kitų tautų leksikos ir gramatikos bruožų.
Religija
redaguotiČigonai neturi bendros religijos ir išpažįsta religiją, dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Tarp jų yra katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų ir kt. Jie neprisiriša prie liturgijos, o praktikuoja ją savo nuožiūra.
Pirmos žinios apie čigonus byloja, kad tolimojoje tėvynėje jie buvo hinduistai. Tokią teoriją patvirtina čigoniškas žodis trušul, reiškiantis kryžių, kuris kilęs iš tridančio dievo Šivos atributo.
Tradicijos
redaguotiČigonai labiausiai vertina šeimynines tradicijas. Autoritetas yra senoliai, kurie vykdo teisėjų pareigas, sprendžiant ginčus pagal teisę, vadinamą romanipen. Romas yra tas, kas laikosi romanipen taisyklių. Čigonai nelabai toleruoja kai kurias kitų tautų tradicijas ir nepasitiki ne romų teise. Vedybos dažnai sudaromos, siekiant palaikyti kraujo ryšį tarp šeimų ar grupių. Kompensuodami tėvams dukters netekimą, jaunojo tėvai privalo sumokėti išpirką. Įprastai čigonų mergaitės tekinamos 13-14 metų, berniukai veda būdami 14-15 metų.
Čigonų elgesio normos reguliuoja daug gyvenimo aspektų, įskaitant moterų higieną, draudimą nešioti seksualius drabužius ar skundimą. Rankų ir kojų nagai turi būti nukirpti, drabužiai, tiesiogiai besiliečiantys su kūnu, turi būti skalbiami atskirai. Atskirai plaunami ir daiktai, kurie kontaktavo su maistu.
Čigonai laikosi tradicijų, privalomų Indijos hinduistams, pavyzdžiui, Bengalijos gyventojams. Bet, skirtingai nuo hinduistų, kurie kremuoja palaikus, čigonai mirusiuosius laidoja ir tiki, kad siela tol nepateks į dangų, kol kūnas nebus palaidotas.
Profesijos
redaguotiKai kurios čigonų profesijos atsineštos dar iš Indijos, pavyzdžiui, metalo apdirbimas (kalvystė), gyvulių dresavimas. Manoma, kad seniausias čigonų užsiėmimas buvo prekyba arkliais ir jų dresavimas. Vargingiausi Karpatų čigonai skaldė akmenis kelių tiesimui. Taip pat populiari čigonų veikla – smulki prekyba, muzikavimas, būrimas. Čigonai užsiima ir veikla, kuri yra nusikalstama - vagystėmis, nelegalia prekyba, narkotinių medžiagų platinimu.
Nematerialioji kultūra
redaguotiČigonai traukė aplinkinių tautų dėmesį ir tai atsispindi posakiuose, smulkiojoje tautosakoje (pavyzdžiui, ironiškas posakis „Pasitaiko, kad čigonas vištą pavagia“). Kai kur čigonai tapo patarlių herojais, papročių veikėjais (kalėdotojų grupėse, vestuvių užstalės čigonai). Kitos tautos iš čigonų kultūros praktiškai nieko neperėmė, išskyrus muziką.
Muzika
redaguotiTurtinga čigonų muzika paįvairino įvairių tautų folklorą. Vengrijoje atsirado styginiai orkestrai, Rusijoje chorai, soliniai romansai pritariant gitarai. Labiausiai čigonų muzika paveikė Ispanijos dainuojamąjį folklorą.
Literatūra
redaguoti- Papuša (Panelė, tikrasis vardas Bronisjava Vals), baladžių autorė.
- Margita Reiznerova – baladžių rinkinys Suno (Sapnai); kilusi iš Čekoslovakijos, dabar gyvena Belgijoje.
Teatras
redaguoti- Pralipe (Brolybė, įkurtas 1971 m. Skopėje)
- Romathan (Romų vieta, įkurtas 1992 m. Košycoje)
- Romen (nuo 1931 m. Maskvoje).
Čigonai filmuose
redaguoti- Daugelyje Emiro Kusturicos filmų, pvz.: Čigonų laikai ir Katytė juoda, katinas baltas.
- Latcho Drom, Gadjo Dilo ir Vengo režisieriaus Tonio Gatlifo filmuose.
- Karlos Sauro trilogijoje, kurią sudaro Kruvini metai, Karmen ir Stebuklinga meilė.
- Montoyas pas Tarantosą, režisierius Vincento Escrivo.
Čigonai pasaulyje
redaguotiEuropa
redaguoti
Iš pradžių čigonai Europoje buvo priimti džiaugsmingai ir noriai. Jie klajojo tarp žmonių, kuriems žemės gabalas ir stogas virš galvos buvo didžiausias turtas, o darbas užimdavo didžiąją dalį dienos. Žinoma, gyvenimo būdas be nuolatinio užsiėmimo buvo sunkiai priimamas, kaip ir bet kokie pasikeitimai ir nežinomybė, jie tais laikais kėlė nepasitikėjimą ir baimę.
Praktiškai nuo pirmųjų dienų Europoje čigonų gyvenimas pradėtas reguliuoti. Ispanijoje XV a. ir XVIII a. jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėtis sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos. Panašiai nutiko ir Anglijoje, kai 1530 m. čigonams buvo nurodyta palikti kraštą, grasinant nelaisve. Po 4 metų įkalinimas buvo pakeistas mirties bausme.
Vengrijoje ir Rumunijoje čigonus vertė eiti lažą. Sunki čigonų padėtis buvo Moldovoje, Vološčižnoje ir Transilvanijoje. Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės jie buvo laikomi belaisviais ir pardavinėjami po vieną ar šeimomis. Po 1856 metų buvo išleistas aktas, išlaisvinantis čigonus, ir tai leido jiems toliau klajoti po Vidurio Europą ir toliau į Ameriką. 1811 m. italų baudžiamasis kodeksas konstatavo, kad visi čigonai gimsta belaisviais. Savininkas galėjo parduoti ar dovanoti čigoną, o jei šis neturėjo šeimininko, buvo laikomas kunigaikščio nuosavybe.
Lietuva
redaguotiLDK romai, manoma, pasiekė XV amžiaus viduryje per Lenkijos karalystę. Pastarojoje atsirado 1401 m. Jų imigraciją paskatino XV–XVII a. Europoje vykę romų persekiojimai, laisves varžantys įstatymai. Is pradžių LDK romai turėjo teisę laisvai keltis iš vietos į vietą, kuri vėliau buvo panaikinta, galėjo turėti savivaldą. Po ATR padalijimo daug romų pasitraukė iš LDK. 1918–1940 m. romai buvo visateisiai Lietuvos piliečiai. Nacių okupacijos metu nužudyta apie 500 romų arba kas trečias Lietuvos romas. Priverstiniams darbams deportuota apie 1000 romų. Tarybų Sąjungoje buvo bandoma priversti čigonus gyventi sėsliai, dirbti žemę, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkmingai. Pavyko kai kuriuos čigonus įtraukti į meninę veiklą, daugiausiai suburti į oficialius muzikos iš šokių kolektyvus. 2011 m. Lietuvoje gyveno 2115 romų (apie trečdalis Vilniaus tabore, kuris 2020 m. nugriautas).[8][6]
Amerika
redaguotiXVI a. užjūrio kolonijos buvo naudojamos kaip čigonų tremties vietos. Dauguma čigonų į užjūrio teritorijas pateko daug vėliau, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje čia atsikraustyti atvyko daug Rumunijos čigonų. Jie kėlėsi ištisais taborais net iki XX a. trečiojo dešimtmečio Didžiosios depresijos. Ketvirtame dešimtmetyje jų dauguma apsistojo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados miestuose. Manoma, kad šiaurės Amerikoje gyvena apie 1 milijoną čigonų.
Santykiai su kitomis tautomis
redaguotiEmancipacija vyksta lėtai. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jiems ilgą laiką buvo neleidžiama mokytis. Komunistinėse valstybėse čigonus versdavo gyventi sėsliai, juos maišant su vietiniais gyventojais (Čekoslovakijoje). Tai sukeldavo kultūrinius konfliktus. Šimtmečius trukusi laisvės tradicija neišlaikė susidūrimo su samdomu darbu.
Daugelyje valstybių (kuriose daugiausia gyveno vokiečiai) čigonai buvo nuožmiai persekiojami, ir tai tik paskatino dar didesnę jų migraciją ir izoliaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių koncentracijos lageriuose (1944 m. rugpjūčio 2 d. Bržezinco čigonų koncentracijos stovykloje) ir atskirose egzekucijose žuvo apie 400–500 tūkstančių čigonų. Net ir dabar žmonės čigonus dažnai laiko nusikaltėliais, chuliganais ir sukčiais.
1971 m. Londone įvyko Pirmas pasaulinis romų kongresas. Tenai pirmą kartą buvo paskelbta romų vėliava ir himnas ir oficialiai sukviesta Romų unija, Pasaulinė romų sąjunga. 1978 metais įvyko eilinis Kongresas Ženevoje, o 1981 metais – Gėtyndzoje. Kreiptasi į JTO valstybes pripažinti čigonus atskira tauta ir juos laikyti tautine mažuma. Paprašyta juos vadinti romais, o ne čigonais. 1990 m. Varšuvoje surengtas IV Romų kongresas, kurio svarbiausias klausimas buvo čigonų kalbos standartizacija. 1993 m. Romų sąjunga buvo priimta į JTO kaip stebėtoja.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lewis, M. Paul, red. (2009). „Ethnologue: Languages of the World“ (online) (16th leid.). Dallas, TX: SIL. Nuoroda tikrinta 15 September 2010. „Ian Hancock's 1987 estimate for 'all Gypsies in the world' was 6 to 11 million.“
- ↑ Official data: 678,000
800,000 -1,000,000 in The Rom of the Americas (chapter Brazil), by Jorge M. Fernandez Bernal - ↑ Emerging Roma Voices from Latin America
- ↑ Jorge M. Fernandez Bernal, The Rom of the Americas (chapter Argentina)
- ↑ MINORITIES IN SOUTHEAST EUROPE: Roma of Albania Archyvuota kopija 2008-02-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 6,0 6,1 Romai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ web.archive.org / Roma and Travellers
- ↑ „Romai“. tmde.lrv.lt. Suarchyvuotas originalas 2021-01-23. Nuoroda tikrinta 2020-05-10.
Literatūra
redaguoti- McDowell, Bart (1970). „Gypsies, Wanderers of the World”. National Geographic Society. ISBN 0-87044-088-8.
- „Gypsies, The World’s Outsiders.” National Geographic, 2001 m. balandis, 72-101.
- Luba Kalaydjieva; et al. (2001). „Patterns of inter- and intra-group genetic diversity in the Vlax Roma as revealed by Y chromosome and mitochondrial DNA lineages.” European Journal of Human Genetics. 9, 97-104. dokument pdf Archyvuota kopija 2006-02-13 iš Wayback Machine projekto.
- Dena Ringold, Roma and the Transition in Central and Eastern Europe : Trends & Challenges, World Bank Publications, Washington DC, 2000, 3, 5 ir 7 puslapiai
Nuorodos
redaguoti
- Rom Union, Ispanijos čigonų sąjungos internetinė svetainė (ispanų, čigonų ir anglų kalbomis)
- Romani World Archyvuota kopija 2006-10-21 iš Wayback Machine projekto., internetinė svetainė anglų kalba + radija Cigány Vilag
- Čigonų kultūros muziejus Brno, Čekijoje (čekų kalba)
- RomNews Society (anglų, vokiečių ir čigonų kalbomis)
- Pasakojimas „Čigono nuodėmės“
- Pasakojimas „Šienpjoviai“
- Ką čigonai pasakoja apie save Archyvuota kopija 2016-10-02 iš Wayback Machine projekto.
- Daina: https://www.pakartot.lt/album/balta-zuvedra/cigones-meile Čigonės meilė