Šventasis Kristoforas

Šventasis Kristoforas

Šventasis Kristoforas
Mirė	251 m.
Šventasis
Šventė	liepos 24 d.
Globoja	keliautojų, taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėjas

Šventasis Kristoforas (Kristupas, lot. Christophorus, Christopherus, gr. Χριστόφορος = Christóphoros – „Kristų nešantis“, m. 251 m.) – šventasis, laikomas keliautojų, taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėju.

Vardo kilmė

Šventasis Kristoforas, arba Kristupas (šventė liepos 24 d.), gyveno, kaip manoma, trečiame amžiuje.

Už krikščionybės platinimą Likijoje imperatoriaus Decijaus buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi. Anot tradicijos, Krikšto sakramentu priėmęs Kristų, Šv. Kristoforas liko jam ištikimas, nors už savo tikėjimą turėjo paaukoti gyvybę.

Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Vienąsyk mažas berniukas paprašė perkelti į kitą krantą. Benešant vaikas pasidarė toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus. „Kristoforas“ – tai senovės graikų kalbos žodžių Χρῑστός (Kristus) ir -φόρος (nešantis) samplaika.

Legenda

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Pirmaisiais krikščionybės laikais gyvenęs šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras. Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę.

Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Supykęs karalius jį uždarė į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis. Tačiau, sutraukęs grandines Šv. Kristoforas išėjo iš kalėjimo. Tada karalius prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet daugelį kareivių jis patraukė savo pusėn, padėdamas jiems atsiversti iš pagonybės į krikščionybę.

Vėliau Šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo maldos, tad suprato, kad velnias taip pat yra silpnas ir atsisakė jam tarnauti.

Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė jėga. Kad Kristoforas įtikėtų, jog tas vaikelis tikrai yra Kristus, pastarasis padovanojo jam palmės lazdą ir pasakė, kad ta lazda netrukus pražys. Taip ir atsitiko.

Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro valdovas. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą – Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti valdovas . Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas – deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Tačiau kankinys didvyriškai ištvėrė visas kančias ir liko nepalaužiamas, tvirtas kaip uola, pasitikintis Dievu ir jo neišsižadantis. Tada valdovas nakčiai į kalėjimą atsiuntė dvi gražias prostitutes, norėdamas taip jį suvilioti. Tačiau Šv. Kristoforas per naktį atvertė prostitutes į katalikų tikėjimą ir šios atsisakė savo darbo. Supykęs valdovas įsakė jam nukirsti galvą ir ši egzekucija buvo įvykdyta.

Istorija

Per savo gyvenimą Šv. Kristoforas padėjo atversti apie 48 000 nusidėjėlių.

Kadangi jis šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi, Kristus šį šventąjį apdovanojo didelėmis malonėmis.

Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad jo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų. Taip pat atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties. Seniau Šv. Kristoforo statula stovėjo Vilniuje prie arkivyskupijos kurijos. Dauguma lakūnų ir vairuotojų nešiojo (dabar rečiau turi su savimi) ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo Šv. Kristoforas vėl paskelbtas Vilniaus globėju.

Įamžinimas

Šv. Kristoforo atvaizdų lietuvių liaudies mene aptinkama gan retai. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį.

Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 m.

Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. profesoriaus Donato Katkaus iniciatyva įkuriant Vilniaus kamerinį orkestrą, kuris po metų buvo pavadintas Vilniaus miesto globėjo – Šv. Kristoforo – vardu.

1998 m. Vilniaus mieste įsteigtas ir Šv. Kristoforo apdovanojimas, kuris kasmet įteikiamas labiausiai miestui ir miestiečiams nusipelniusiems Vilniaus gyventojams.^[1] Pirmieji Šv. Kristoforo statulėles, kurias sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma, gavo Virgilijus Alekna, Vilniaus mažasis teatras, Audrys Juozas Bačkis, Antanas Sučila, Eugenija Ulčinaitė, Rožė Beinorienė, Vidmantas Semsė, viešbutis „Centrum“, įmonė „Narbutas ir KO“^[2] Šv. Kristoforo statulėlės kaip ir Vilniaus miesto herbe vaizduoja Šv. Kristoforą ant pečių nešantį vaikelį Jėzų.

Šv. Kristoforas Didžiajame Vilniaus herbe
Šv. Kristoforas Vilniaus herbe (LDK laikų), nutapytame 1875 m.
Skulptūra Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
Skulptūra Vilniaus Gedimino prospekte (skulptorius Kazys Kisielis, 1996 m.)
Skulptūra prie Vilniaus arkivyskupijos kurijos (skulptorius Antanas Kmieliauskas, 1957 m.)
Grotos Vilniaus rotušėje, 1938
Durų rankena Vilniaus rotušėje
Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazija