1814 m. Prancūzijos Konstitucinė Chartija
| 1814 m. Prancūzijos Konstitucinė Chartija | |
 | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1814 m. |
| Galiojo iki | 1814 – 1830 m. |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Konstitucinė monarchija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Parlamentas: Perų rūmai ir Deputatų rūmai |
| Vykdomoji valdžia | Karalius ir ministrai |
1814 m. Prancūzijos Konstitucinė Chartija – konstitucinis dokumentas, 1814 m. oktrojuotas (vienasmeniškai paskelbtas, padovanotas) Liudviko XVIII, paruoštas kai kurių Senato ir Įstatymų leidybos korpuso narių. Ši chartija buvo peržiūrėta 1830 m. ir galiojo iki 1848 m. Išsaugota daugelis laisvių, išsikovotų per Prancūzijos revoliuciją.[1]
1814 m. Prancūzijos Konstitucinė Chartija įtvirtino konstitucinę monarchiją su dvejų rūmų parlamentu. Ginamos pilietinės teisės, nors katalikybė paskelbta valstybine religija, skelbiama religinė tolerancija.[1]
Priėmimo aplinkybės
redaguotiPo Napoleono pralaimėjimo Rusijoje į Paryžių 1814 m. įžengė Rusijos, Anglijos, Prūsijos ir Austrijos kariuomenė, imperija žlugo. Taip į tėvynę galėjo sugrįžti į tėvynę emigravę bajorai ir susiklostė palankios sąlygos monarchijai restauruoti. Į sostą pakviestas Liudviko XVI brolis Liudvikas XVIII, kuriam teko pripažinti feodalizmo panaikinimą, naująją teisę ir žemės perskirstymą. Būtina buvo patraukti į monarchijos pusę bent dalį trečiojo luomo, tad teko į būsimą valstybės tvarką įdiegti demokratijos principų. Šie kompromisai ir atsispindėjo 1814 m. konstitucinėje chartijoje.[2]
Valstybinė santvarka
redaguotiKonstitucinė monarchija (kaip ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucijoje).[1]
Įstatymų leidžiamoji valdžia
redaguotiDviejų rūmų parlamentas: Perų rūmai ir Deputatų rūmai, atlikę labai panašias funkcijas. Jie posėdžiavo tuo pat metu ir svarstė tuos pačius projektus, tik mokesčių projektai pirmiau patekdavo į Deputatų rūmus. Įstatymams reikėjo karaliaus patvirtinimo, jam projektą atmetus, rūmai negalėjo šio veto įveikti. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Perų rūmų nariai skiriami karaliaus iki gyvos galvos, neribojant jų skaičiaus. Deputatų rūmai renkami visų piliečių, sulaukusių 30 m. ir mokančių 300 frankų tiesioginių pajamų (labai dideli reikalavimai, kurių neatitiko dauguma inteligentų ir tuo labiau valstiečių).[2]
Vykdomoji valdžia
redaguotiKaralius ir ministrai. Karalius yra valstybės vadovas, jam priklauso išimtinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė jis vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, skelbia karą, sudaro sutartis, skiria pareigūnus, leidžia potvarkius ir įsakus, būtinus įstatymų vykdymui ir saugumui garantuoti, tvirtina įstatymus, leidžiamus parlamento. Karalius galėjo paleisti Deputatų rūmus, tačiau per 3 mėnesius sušaukti naujus. Karalius taip pat skiria teisėjus. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: paveldima.
Žmogaus teisių įtvirtinimas
redaguotiPirmieji 12 chartijos straipsnių skiriami konstitucinėms piliečių teisių garantijoms. Tai lygybė prieš įstatymus, nepaisant titulų ir laipsnių, asmens, minčių reiškimo laisvė, nuosavybės teisė.
Svarbiausios nuostatos
redaguotiĮtvirtintas dvejų rūmų parlamentas,[1] vieni rūmai – karaliaus sudaroma aristokratinio pobūdžio institucija. Labai stipri karaliaus valdžia, palyginti su 1791 m. konstitucija, jo įstatymų veto jau nebe suspensyvinis, o visiškai užkertantis kelią jų priėmimui.[2] Ministrai pirmąkart skelbiami atsakingais parlamentui (žengtas žingsnis į parlamentarizmą).[2]