Abėcėlė
Abėcėlė arba alfabetas – rašto sistemų rūšis, kuriai būdingi atskiri ženklai balsiams ir priebalsiams reikšti.
Skirtingai nuo piktografinių bei logografinių sistemų, kuriose ženklai žymi žodžius (pvz., galvijas, gražus, prastai), abėcėlė yra fonografinė sistema: ženklai reiškia garsus, iš kurių junginių susidaro žodžiai. Tačiau ji skiriasi nuo kitų fonografinių sistemų, – abugidų, abdžadų ir skiemeninių raštų, – tuo, kad čia naudojami ženklai reiškia tik vieną fonemą, ir didelis vaidmuo atitenka balsiams.
Pirmasis abėcėlinis raštas buvo graikų raštas, išsivystęs iš finikiečių rašto, kuris panaudojo atskiras raides balsiams reikšti. Iš jo kilo tokios abėcėlės, kaip lotynų raštas, koptų raštas, armėnų raštas, gruzinų raštas, kirilica ir pan.[1]
Plačiąja prasme terminas „abėcėlė“ gali apimti ir abdžadus, rečiau – abugidas. Abėcėlės rašto ženklas vadinamas raide.
Etimologija
redaguotiAbėcėlės pavadinimas kilęs iš lietuviškos abėcėlės pirmųjų raidžių „a“, „b“ ir „c“ junginio, kuris sudarytas analogiškai tarptautiniam žodžiui alfabetas, kuris yra pirmųjų dviejų graikų abėcėlės raidžių junginys (Alfa – α, Beta – β). Tiesa, kai kurie mokslininkai tvirtina, kad žodis alfabetas atsirado iš finikiečių pirmųjų raidžių – aleph ir bet.
Eiliškumas
redaguotiAbėcėle taip pat neretai vadinama ir tvarka, kuria ženklai yra sutartinai išdėstomi, pavyzdžiui, sudarinėjant įvairius sąrašus ar žodynus. Šiuolaikinė lietuvių kalbos abėcėlė, kuri dabartinę formą įgavo XIX amžiuje ir buvo užrašyta J.Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“,[1] yra:
32 raidžių lietuvių k. abėcėlė yra pagrįsta 26 raidžių lotynų k. abėcėle, prie kai kurių raidžių pridėjus diakritinius ženklus: nedidelį lankelį raidės apatiniame dešiniajame kampe arba tašką, brūkšnį arba varnelę virš raidės. Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės Q, W, X:[2]
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Lotynų k. abėcėlė | A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | Q | R | S | T | U | V | W | X | Y | Z |
| Lotynų k. abėcėlę atitinkančios lietuvių k. raidės | A, Ą | B | C, Č | D | E, Ę, Ė | F | G | H | I, Į | J | K | L | M | N | O | P | (Q) | R | S, Š | T | U, Ų, Ū | V | (W) | (X) | Y | Z, Ž |
Lietuviški sąrašai bei žodynai yra sudaromi remiantis 32 raidžių tvarka (t. y., prasideda žodžiais, prasidedančiais a raide, o baigiasi prasidedančiais ž; jei du žodžiai prasideda ta pačia raide, žiūrima į antrą raidę ir jos vietą abėcėlėje (pvz., žodis prasidedantis „ba“ bus pirmiau žodžio prasidedančio „be“), jei ir antros raidės vienodos – žiūrima į trečią, ir taip toliau. Jei įrašyta sąvoka prasideda skaičiumi ar simboliu, dažnai ji yra rašoma prieš raidėmis prasidedančias sąvokas, o sąvokos prasidedančios mažesniu skaičiumi rašomos prieš tas, kurios prasideda didesniu skaičiumi).
Įvairių kalbų abėcėlės
redaguotiKirilicos abėcėlė: А, Б, В, Г, Ґ, Д, Е, Є, Ж, З, И, І, Ї, Й, К, Л, М, Н, О, П, Р, С, Т, У, Ф, Х, Ц, Ч, Ш, Щ, Ю, Я, Ъ, Ь, Ђ, Љ, Њ, Ћ, Џ
Graikų abėcėlė: A Β, Γ, Δ, Ε, Ζ, Η, Θ, Ι, Κ, Λ, Μ, Ν, Ξ, Ο, Π, Ρ, Σ, Τ, Υ, Φ, Χ, Ψ, Ω.
Lotynų abėcėlė: A, B, C, D, E, F, G, H, I, J, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, T, U, V, W, X, Y, Z.
Arabų abėcėlė (abdžadas): ﺍ, ﺏ, ﺕ, ﺙ, ﺝ, ﺡ, ﺥ, ﺩ, ﺫ, ﺭ, ﺯ, ﺱ, ﺵ, ﺹ, ﺽ, ﻁ, ﻅ, ﻉ, ﻍ, ﻑ, ﻕ, ﻙ, ﻝ, ﻡ, ﻥ, هـ ,ﻭ ,ﻱ
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Abėcėlė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Ambrazas, Vytautas (2006). Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
|
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |