Abazinai
Abazinai XIX a.
Abazinai XIX a.
Gyventojų skaičius apie 50 000
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija (Karačiajų Čerkesija): 34800

Turkijos vėliava Turkija: 10 000
Abchazijos vėliava Abchazija
Sirijos vėliava Sirija
Jordanijos vėliava Jordanija
Libano vėliava Libanas
Egipto vėliava Egiptas

Kalba (-os) abazinų, rusų
Vėliava
Religijos sunitai
Giminingos etninės grupės abchazai, adygai

Abazinai (savivardis аба́за (abaza)) – Šiaurės Kaukazo tauta, gimininga abchazams ir adygams, gyvenanti daugiausia Karačiajų Čerkesijoje (Rusija). Etnografiškai suskilę į dvi grupes – tapanta ir škarua. Tikintieji yra musulmonai sunitai.

Dalis mokslininkų mano, kad abazinų protėviai gyveno rytinėje Juodosios jūros pakrantėje tarp dabartinės Tuapsės ir Bzybės upės. Kita dalis teigia, kad viduramžiais abazinų tapanta protėviai atkeliavo iš kalnuotos Rytų Abchazijos dalies. Šiauriniuose Didžiojo Kaukazo šlaituose abazinai žinomi nuo XIV a. Prasidėjus 1817–1864 m. Kaukazo karui abazinai gyveno kalnuose nuo Teberdos upės rytuose iki Labos upės vakaruose.[1]

Karui pasibaigus daug abazinų emigravo iš Kaukazo, dalis jų buvo apgyvendinti lygumose ten, kur gyvena ir dabar – Didžiojo ir Mažojo Zelenčiukų žemupiuose. Abazinų aūlai nesudaro vientisos teritorijos, o yra sumaišyti su adygų ir nogajų aūlais.

2002 m. Rusijoje gyveno 37 942 abazinų (1989 m. – 33 tūkst.), iš jų 32,3 tūkst. gyvena Karačiajų Čerkesijoje (o iš šių – 20,3 tūkst. – kaimuose). Abazinų grupės (apie 3,3 tūkst.) gyvena Adygėjoje ir Kislovodsko apylinkėse (Stavropolio kraštas).

2006 m. po įvykusio referendumo Karačiajų Čerkesijoje buvo suformuotas Abazinų rajonas, kurį sudarė abazinų aūlai Kubina (Кубина), Psyžas (Псыж), Elburganas (Эльбурган), Kara-Pagas (Кара-Паго) ir kurio administracinis centras yra aūlas Inžič-Čiukunas (Инжич-Чукун).

XIX a. emigravusių abazinų palikuonys gyvena Turkijoje, Sirijoje, Jordanijoje, Libane. Jų skaičius vertinamas labai įvairiai – nuo maždaug 11 tūkst. iki 150 tūkst. vien Turkijoje.[2] Daugelis Turkijoje gyvenančių abazinų perėmė turkų kalbą.

Nuorodos

redaguoti
  1. Цуциев А.А. «Атлас этнополитической истории Кавказа (1774–2004)» – М:«Европа»,2006 (ISBN 5-9739-0045-2): карта 3
  2. http://www.cerkesplatformu.org/muratpapsu.htm Archyvuota kopija 2008-05-18 iš Wayback Machine projekto.
  NODES
admin 1