Advaita vedanta
Advaita vedanta (skr. अद्वैतवेदान्तः = IAST: Advaita Vedānta – „nedveja vedanta“) – monistinė vienos iš šešių ortodoksinių hinduizmo mokyklų – vedantos – kryptis.
Pirmasis advaita vedantos mokymą veikale Mandūkja Karika susistemino Gaudapada (apie VII a.), o išplėtojo Šankara (788–820 m.) Bhagavadgytos ir Brahmasūtros komentaruose.
Anot advaita vedantos, Brahmanas yra vienintelė tikrovė, o raiškos pasaulis – iliuzija. Maja arba antstatas (adhyasa) – kuriančioji galia (šakti) arba kita Brahmano pusė, kuri vienintelė kinta ir vystosi, o Brahmanas yra be jokių savybių, tapatus sau pačiam ir vientisas. Nirguna Brahmanas (vientisasis Viešpats) sudarytas iš grynosios būties, sąmonės, palaimos. Daugis esanti tik sąlygiška tikrovė, sukeliama majos (galios, vienį transformuojančios į regimąjį daugį). O transcendentinis vienis išsiskleidžia kaip Saguna Brahmanas (Viešpats – asmuo) ir atmanas. Majos veikiama žmogaus siela pasineria į reiškinius ir įvykius. Maja paslepia Brahmaną, tikrąją daiktų esmę. Kai suvokiama, kad atmanas tapatus Brahmanui, žmogus išsivaduoja iš daugio. Atmanas tėra sąmonės esmė (caitanya), neturinti jokių savybių. Apie jį galima pasakyti vien tai, kad jis yra. Todėl jis ir apibrėžiamas kaip „neti, neti“ („ne tai, ne tai“, Brihadaranjaka upanišada).[1]
Šankaros idėjas plėtojo vivaranos ir vičaspačio filosofinėms mokykloms priklausę jo mokiniai.[2]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ http://www.spauda.lt/mitai/indai/advaita.htm Archyvuota kopija 2009-06-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kazimieras Seibutis. Advaita vedanta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001