Afarai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Afarai
Gyventojų skaičius	virš 1 000 000
Populiacija šalyse	Džibutis, Eritrėja, Somalis, Etiopija
Kalba (-os)	afarų
Religijos	islamas (sunitai)
Giminingos etninės grupės	oromo, sidama, somaliai, agavai, bedžai

Afarai (afarų kalba: Qafár, tigr. አፋር = āfār), kitaip danakiliai yra klajoklių tauta, gyvenanti pietų Eritrėjoje, rytų Etiopijoje ir Džibutyje. Afarai sudaro 40 % Džibučio gyventojų. Išgyvena daugiausia iš gyvulių auginimo ir žvejybos pakrantėje. Afarų religija yra su animizmo-tradicionalizmo elementai sumišęs islamas. Afarų kalba priklauso kušitų kalbų šeimai.

Arabai afarus (dažniausiai šiaurinius) vadina danakiliais, etiopai pietinius afarus vadina adaliais.

Kultūra

Afarų teritorija

Afarai gyvena regione, kuris primena trikampį ir dėl to dar vadinamas Afarų trikampiu. Etiopijoje afarai gyvena atskirame Afarų regione. Joje jie koncentruojasi Avašo upės slėnyje, apsuptame dykumų. Keturiuose sultonatuose gyvena apie 1,6 mln. afarų, iš jų svarbiausias yra Aussa. Sultanatai skirstosi į šeichystes. Mažiausias socialinis ir kultūrinis vienetas yra klanas. Kiti afarai koncentruojasi pajūryje (Eritrėjoje ir Džibutyje), aplink svarbiausius prekybinius uostus.

Dėl klajokliško gyvenimo būdo labai mažai afarų yra raštingi. Afarų vyrai niekada neišeina iš namų be ginklo, o šiuo metu tai gali būti ir „kalašnikovas“.

Be ožkų ir kupranugarių auginimo daugelis afarų verčiasi prekyba druska, kurią kasa Danakilių lygumos žemumose ir parduoda Etiopijos kalnuotose vietovėse.

Afarai, kaip ir daugelis kitų Afrikos genčių, išsiskiria gerai prižiūrėtais dantimis, nes dantų valymas viena iš seniausių jų įpročių ir žymiai senesnis, nei europiečių. Tarp musulmoniškų tautų afarai išsiskiria tuo, kad afarų moterys neprisidengia krūtinės.

Istorija

Afarai, gyvendami labai atšiauriose dykuminėse sąlygose neišvystė aukštos kultūros. Jie per visą istoriją buvo klajokliai, sąveikavę su gretimomis kultūromis bei civilizacijomis – Etiopijos civilizacija vakaruose ir somaliais pietuose. Afarai pirmą kartą minimi XIII a. arabų keliautojų, kurie nurodo jų gyvenamas pajūrio sritis. Jie minimi ir Etiopijos šaltiniuose, kadangi ne kartą padėdavo imperatoriams kovoti su priešiškomis tautomis. Manoma, kad afarų protėviai jau apie XI a. sukūrė ankstyvąsias valstybes, aplink prekybinius miestus. Tai buvo Doba’a (prie Ausos), Dulumas, Dankalis (sostinė – Baylul), Ankala (Bayte Rahaito), Harak Bodoyta (Khora Angar).

Krikščionių – musulmonų karuose afarai neretai palaikydavo musulmonų pusę. Pirmasis afarų (kartu ir somalių) kilmės sultonatas buvo Ifato sultonatas, kurio istoriją tęsė Adalio sultonatas, kurie buvo įgiję hegemoniją afarų trikampyje, dėl ko senosios valstybės nunyko. Kuomet XVI a. Adalis žlugo, dalis valdančiosios dinastijos persikėlė į Aussa oazę, kur įkurtas Aussa sultonatas. Jis išliko svarbiausiu afarų sultonatu iki pat dabar. Panašiu metu įsikūrė ir kiti afarų sultonatai: Gobadas (su sostine Avaše), Davė (su sostine Tereinoje), Ad-Ali Abli (su sostine Tadžuroje), Rahaita, Girifas ir kt. Visi jie tarpusavyje sukūrė prekybinį tinklą, sujungiantį žemyno gilumos valstybes Ševą ir Hararą su pajūriu.

XIX a. viduryje afarų regione keliavo prancūzai, kurie sudarė draugystės sutartis su Tadžuros, Rahaitos ir Gobado sultonais. 1870 m. italų kompanija Società Rubattino sudarė sutartį su Ankalos sultonais ir davo afarų uostą Asebą. Taip XIX a. afarų pakrantės teritorijas pasidalino Italija (jos vėliau tapo Eritrėjos Denkalijos provincija) ir Prancūzija (jos tapo Prancūzijos Somalilandu). Vėliau jos tapo Eritrėja ir Džibučiu. Žemyno gilumos teritorijos 1885 m. pripažintos Etiopijai, ir vėliau prijungtos prie Etiopijos imperijos, taigi dabar sudaro dalį Etiopijos valstybės. Po 1995 m. administracinių reformų Etiopijoje afarai tapo viena iš tautų, kuri įgijo teritorinę administraciją.