Aragono karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Aragono karalystė (Aragono tarme: Reino d’Aragón, kat. Regne d’Aragó, isp. Reino de Aragón), – Ispanijos valstybė, egzistavusi 1036–1707 m. dabartinio Aragono regiono teritorijoje.

arag. Reino d'Aragón Aragono karalystė
Nebėra
← 1043 – 1707 →
Vėliava Herbas
Location of Aragonas
Sostinė	iki 1096 m. Chaka (Jaca) iki 1118 m. Ueska (Huesca) vėliau - Saragosa (Zaragoza)
Kalbos	aragonų
Valdymo forma	monarchija
karalius
1043-1063	Ramiras I
1063–1094	Sančas Ramirezas
Era	Viduramžiai, Naujųjų laikų pradžia
- Aragono grafystė sujungiama su kitomis grafystėmis ir tampa karalyste	1043 m., 1043
- Nueva Planta dekretai	1707 m.

Istorija

Aragono grafystė

Aragono karalystės pradžia galima laikyti senąją frankų grafystę Aragoną, kuri nuo IX a. pradžios buvo vienu iš Frankų valstybės Ispanijos markos administracinių vienetų. Tuo metu grafystė apėmė teritoriją aplink Chaką (Jaca), maždaug šiuolaikinę Chasetanijos komarką, ir buvo pavadinta per ją tekančios Aragono upės vardu.

Aragono grafystė VIII a. pirmoje pusėje buvo Pamplonos karalystės (vėliau – Navaros karalystės) vasalė. Nesant vyriškosios lyties palikuonių, 922 m. Aragono grafų dinastija nutrūko.

XI a. Aragono grafystės žemes Navaros karalius Sančas III perdavė savo sūnui Ramirui, kuris po brolio mirties 1043 m. gavo Ribagorsos bei Sobrarbės grafystes.

Nugalėjęs savo brolį Navaros karalių Garsiją Sančezą III jis iškovojo faktinę nepriklausomybę, nors karaliaus titulą nuo 1076 m. formaliai vartoti pradėjo tik kitas valdovas – jo sūnus Sančas Ramirezas.

Plėtra

Per pirmąjį savo egzistavimo šimtmetį Aragono karalystė, kartu su taip pat iš Asturijos karalystės susidariusia Leono-Kastilijos karalyste ir nuo jos atskilusia Portugalija, tapo viena iš keturių stipriausių Iberijos pusiasalio krikščionių valstybių. Iš pradžių Aragono teritorija buvo Pirėnų kalnų pietinės priekalnės, tačiau rekonkistos metu teritorija gerokai išsiplėtė į pietus, buvusią musulmonų al-Andalusiją.

Užkariaujant pietesnes žemes iš Al-Andalusijos Aragono karalystės sostinė 1096 m. buvo perkelta iš Chakos į Hueską, o 1118 m. – į Saragosą.

1285 m. Aragono karalystė iš maurų atsikariavo žemes, kurios tapo piečiausia Aragono valstybės dalimi.

Aragono karūna

1150 m. Aragono karalienei Petronilai sudarius dinastinę sąjungą su Barselonos grafu Ramonu Berengeru IV (Ramon Berenguer IV) susidarė naujas darinys iš Aragono karalystės ir Barselonos grafystės, vadintas Aragono karūna, kurį paveldėjo jų sūnus. Karūnos teritorijos apėmė Aragono karalystę, Valensijos karalystę, Katalonijos kunigaikštystę ir kitas teritorijas, kurias valdė vienas karalius.

Po to Aragono karaliai turėjo ir Barselonos grafo titulą, jie vėliau valdė ne tik Aragoną ir Kataloniją, bet ir Balearų salas, Valensiją, Siciliją, Neapolį, Sardiniją. T.y., Aragono karalius buvo ne tik Aragono karalius (valdęs Aragono karalystę), bet ir Valensijos karalius, Maljorkos karalius (kurį laiką), Barselonos grafas, Monpeljė valdovas, kurį laiką – Atėnų ir Neopatrijos hercogas. Šie titulai buvo susiję su valdžia tuose regionuose, prarasdami šias teritorijas Aragono karaliai prarasdavo ir atitinkamą titulą.

Aragono karalių valdžią XIV a. apribojo antimonarchistinis judėjimas Aragono sąjunga (Unión de Aragón).

Suvienytoje Ispanijoje

Aragono karūna buvo iš esmės panaikinta sudarius dinastinę sąjungą su Kastilija, kuomet dinastiniais ryšiais Aragono karalystė ir su ja susijusios teritorijos su Kastilijos karalyste susivienijo į Ispanijos karalystę. Sąjunga numatė de jure Ispanijos suvienijimą po to, kai kurį laiką de facto šalis valdys vienas bendras karalius.

Aragonas iki 1707 m. išliko autonominiu dariniu su kai kuriomis atskiromis institucijomis, kol buvo Pilypo V Nova Planta dekretais panaikintas, o jo institucijos įjungtos į centralizuotą Ispanijos valstybę.

1982 m. Aragonas atgavo savarankiško teritorinio darinio teises kaip vienas iš Ispanijos autonominių regionų.