Augusto tiltas (Dresdenas)
- Šis straipsnis apie Augusto tiltą per Elbę Dresdene. Apie romėnų laikais statytą Augusto tiltą per Neros upę Italijos Umbrijos regiono Narni mieste (it. Ponte d’Augusto) – žiūr. Augusto tiltas (Narni).
51°03′19″ š. pl. 13°44′22″ r. ilg. / 51.05528°š. pl. 13.73944°r. ilg.
| Augusto tiltas | |
|---|---|
| |
| Vieta | Dresdenas (vaizdas iš Frauenkirche bokšto) |
| Kerta | Elbė |
| Ilgis | 390 m |
| Plotis | 18 m |
| Aukštis | minimalus aukštis nuo vandens paviršiaus iki arkos apatinės dalies: 6,92 m (užfiksuotas didžiausio potvynio metu)[1] |
| Pastatytas | 1907–1910 m. (atstatytas po Antrojo pasaulinio karo 1948–1949 m.) |
| Konstrukcija | : arkinė |
Augusto tiltas (vok. Augustusbrücke) – pėsčiųjų ir motorizuotų transporto priemonių eismui skirtas inžinerinis statinys per Elbės upę Rytų Vokietijos Dresdeno mieste. Ilgą istoriją skaičiuojantis arkinis tiltas jungia du centrinius miesto rajonus – Naujamiestį ir Senamiestį.
Istorija
redaguotiSeniausios rašytinės žinios apie šioje vietoje stovėjusį tiltą siekia XIII a. Jis buvo sumūrytas Bohemijos sostinę Prahą ir garsių mugių miestą Leipcigą jungiančiame prekybiniame kelyje, juo taip pat naudojosi nuo 1170 m. Centrinės Vokietijos link Fraiburgo iškastą sidabrą gabenę pirkliai.
1287 m. aprašytas akmeninis tiltas buvo sudarytas iš 23 arkų, jo ilgis siekė 800 žingsnių (apie 561 m), o plotis – 15 uolekčių (7,20 m). Tai buvo vienas ilgiausių tos rūšies tiltų visoje Europoje.[2] Vidurinė grindinio dalis buvo medinė ir pakeliama, o priartėjus priešo kariuomenei – sudeginama. Konstrukcija nebuvo itin patikima ir per potvynius Elbės nuolat apgriaunama. Ypač didelių nuostolių pridarė 1342 m. ir 1343 m. pakilę vandenys.
Valdant kurfiurstui Moricui, 1534 m. ir 1547 m. jis buvo pailgintas maždaug 150 metrų pristatant papildomas penkias arkas. 1670 m. ant vienos iš atramų iškilo 4,5 m aukščio ir trijų centnerių svorio Krucifiksas.[3]
Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos valdovo Augusto Stipriojo įsakymu 1727–1731 m. tiltas vėl buvo kapitaliai rekonstruotas: nuo tada ilgis ėmė siekti 402 m, o laikančiąją konstrukciją sudarė 17 arkų. Garsaus architekto Motiejaus Danielio Pepelmano (vok. Matthäus Daniel Pöppelmann) pertvarkytas statinys įgijo barokinę išvaizdą ir buvo pavadintas fundatoriaus Augusto Stipriojo vardu.
Maždaug tuo pačiu metu miestiečių gyvenamas Naujamiestis (dar vadinamas ir Altendresden) buvo aptvertas aukšta mūrine siena, o kurfiurstams priklausęs Senamiestis buvo apjuostas giliais grioviais. Augusto tiltas sujungė abi įtvirtintas vietoves, per jį vedė ir svarbiausi valstybiniai pašto keliai.
Tiltas nuolat kentėjo nuo žmonių ir gamtos stichijos smūgių. Taip 1813 m. kovo 19 d. Napoleono Bonaparto kariauna susprogdino ketvirtąją tilto atramą, o 1845 m. pavasario potvynis nugriovė atramą su Krucifiksu. 1906 m. Elbe kursavęs laivas „Alwine Auguste“, vežęs 300 000 molio plytų, trenkėsi į tilto atramą ir perskilęs nuskendo.[4]
XX a. pr. tiltas jau buvo morališkai pasenęs ir nebeatitiko išaugusių transporto reikalavimų: vienuolikos metrų pločio (kartu su šaligatviais) važiuojamojoje dalyje nebeišsitekdavo važiuotieji ir pėstieji, o ir naujieji aukštastiebiai laivai plaukdami jau nebegalėdavo palįsti po arkomis. Architekto Vilhelmo Kraizo (vok. Wilhelm Kreis) suprojektuoto naujojo tilto statyba prasidėjo 1907 m., tuo pačiu metu veikė ir laikinasis tiltas iš plieno ir medienos. 1910 m. rugpjūčio 30 d. betoninis tiltas buvo įvestas eksploatacijon ir pavadintas tuo metu Saksoniją valdžiusio karaliaus Frydricho Augusto III vardu.[5] 1945 m. gegužės 7 d. nacių kariuomenės pionieriai susprogdino šeštąją atramą ir eismas tiltu sustojo. Dar tais pačiais metais jis buvo sutaisytas, o 1949 m. galutinai atgavo senąsias formas, jam suteiktas bulgarų komunisto Georgijaus Dimitrovo vardas (vok. Georgij-Dimitroff-Brücke). 1990 m. rugsėjo 30 d. vėl grąžintas senasis pavadinimas – Augusto tiltas.[6]
Dabartinė būklė
redaguotiŠiuolaikinis Augusto tiltas susideda iš devynių arkų (kiekviena jų yra trišarnyrė); trys atramos yra vandeny, o kitos – grunte. Perdengiamos angos skiriasi: jų ilgiai yra nuo 17,6 m iki 39,3 m. Tilto plotis – 18 m. Konstrukcijoms panaudotas gelžbetonis, apdara – iš smiltainio.
Dresdene veikia penki tiltai per Elbę. Dauguma sunkiojo autotransporto srautų aplenkdavo miesto centrą, bet, vis tik, Augusto tiltas tebebuvo intensyviai apkrautas – per jį kas trys minutės kursavo visuomeninis transportas, nuolat judėjo dresdeniečių ir turistų būriai, važinėjo automobiliai. 2017 m. balandžio 18 d. prasidėjo šio inžinerinio statinio sanavimas. Jam pasibaigus, tiltu galės naudotis tik pėstieji, dviratininkai ir maršrutiniai tramvajai.[7]
Išnašos
redaguoti- ↑ Die Elbe: Brücken (Memento vom 10. Dezember 2012 im Webarchiv archive.today), Wasserstraßen- und Schifffahrtsamt Dresden, im März 2021 aufgegangen im Wasserstraßen- und Schifffahrtsamt Elbe
- ↑ Folke Stimmel u. a.: Stadtlexikon Dresden A–Z. Verlag der Kunst Dresden, Basel, 1994, ISBN 3-364-00300-9, S. 55
- ↑ Folke Stimmel u. a.: Stadtlexikon Dresden A–Z. Verlag der Kunst Dresden, Basel, 1994, ISBN 3-364-00300-9, S. 55
- ↑ Lars Kühl: Pleiten, Pech und Pannen auf der Elbe. In: Sächsische Zeitung. 22. März 2016 (Memento vom 22. März 2016 im Webarchiv archive.today).
- ↑ Einweihung der König-Friedrich-August-Brücke in Dresden. In: Das Vaterland, 31. August 1910, S. 6 (Online bei ANNO).
- ↑ Folke Stimmel u. a.: Stadtlexikon Dresden A–Z. Verlag der Kunst Dresden, Basel, 1994, ISBN 3-364-00300-9, S. 55
- ↑ Ratsinfo Dresden VEP 2025plus Seite 119,155
Literatūra (pasirinktinai)
redaguoti- Landesamt für Denkmalpflege Sachsen (Hrsg.). Die alte Augustusbrücke in Dresden (= Arbeitsheft 22) – Dresden: Sandstein Verlag, 2014; ISBN 978-3-95498-164-9
- Dresdner Geschichtsverein e.V. (Hrsg.). Dresdner Elbbrücken in acht Jahrhunderten (Dresdner Hefte Nr. 94) – Dresden, 2008; ISBN 978-3-910055-90-2
Tame tarpe:
- Norbert Oelsner. Die Dresdner Elbbrücke im Mittelalter und in der frühen Neuzeit, S. 5–14
- Heinrich Magirius. Die Augustusbrücke. Eine barocke Neugestaltung der alten Dresdner Elbbrücke durch Matthäus Daniel Pöppelmann 1728–1732, S. 25–34
- Ulrich Hübner. Der Neubau der Augustusbrücke von 1910, S. 35–43
- Hans-Dieter Pfeiffer, Joachim Schmiedel. Elbebrücke Dresden (Augustusbrücke) // Steinbrücken in Deutschland – Verlag Bau + Technik, 1999, S. 194–197; ISBN 3-7640-0389-8
- Hagen Bächler. Die ehemalige Augustusbrücke – zeitgenössische Wertung und kulturhistorische Bedeutung // Sächsische Heimatblätter Heft 5/1984, S. 199–202
- Das Bildwerk unter der Augustusbrücke – Eine Sehenswürdigkeit in Dresden – geschaffen von Professor Hans Nadler. // Die Schwarze Elster, Nr. 539, 1937
- Willy Nagel. Die alte Dresdener Augustusbrücke – Dresden: Verein für Geschichte Dresdens, 1924
- Deutsche Bauzeitung 44.1910, Nr. 46 / Nr. 47 / Nr. 50 (dreiteiliger Bericht)
- Christoph Christian Hohlfeldt. Die Schicksale der Dresdner Elbbrücke seit 4 Jahrhunderten – Dresden: Arnold, 1844
- Carl August Weinhold. Die Elbbrücke zu Dresden, historisch und malerisch dargestellt – Dresden: Arnold, 1813
- Autorengemeinschaft. Teichert, SOMAG & SAXONIA: vor 135 Jahren wurde die erste Ofenfabrik in Meißen gegründet // Beiträge zur Geschichte der Keramikproduktion in Meißen und Ausstellungskatalog, Schriftenreihe Heft 1 – Stadt Meißen: Stadtmuseum, 1998