Azilio kultūra
Azilio kultūra (2 300-9 600 m. pr. m. e.) – epipaleolito (vėlyvojo paleolito ir ankstyvojo mezolito) archeologinė kultūra šiaurinėje Ispanijoje ir pietinėje Prancūzijoje. Jos pavadinimas kilo nuo 1887–1889 m. E. Pjeto tirto Ma d’Azilio urvo Pietų Prancūzijoje.
Kultūra gyvavo Aleriodo atšilimo laikotarpiu, po turtingesnės ir sudėtingesnės Madleno kultūros[1]. Rytuose tuo pačiu metu su Azilio kultūra gyvavo Svidrų kultūra.
-
Ma d'Azilio urvas -
Ma d'Azilio urvas -
-
-
Kultūra
redaguotiKultūrai būdingi titnaginiai antgaliai, padaryti iš skelčių, retušuotu priekiniu šonu ir įlinkiu įkotės pagrinde, smailūs bei apvalūs gremžtukai ir kampuoti rėžtukai. Ypač gausu dirbinių iš šiaurės elnio ragų bei kaulų – žeberklų, kirvių movelių. Upių ir Viduržemio jūros pakrantėse aptinkama akmeninių riedulių, puoštų raudonais ir juodais simboliniais ženklais; manoma, kad tai kulto reikmenys. Mirusiuosius laidojo atskirtomis nuo kūno galvomis, palaikus apiberdavo raudona ochra (Gros Ofneto urvas). Prie jų randama šiaurės elnio dantų ir kriauklių su išgręžtomis skylutėmis.[2]
Didžioji ledynmečio fauna buvo išnykusi, todėl Azilio kultūros žmonės mito moliuskais, žuvimis, paukščiais ir nedideliai žinduoliais.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ "Azilian industry. " Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.
- ↑ Algirdas Girininkas. Azilio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 22 psl.
- ↑ "Azilian industry. " Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.