Borneo
Borneo arba Kalimantanas (malaj. Borneo, Kalimantan) – sala Pietryčių Azijoje, didžiausia Malajų salyne, politiškai padalinta tarp Indonezijos pietuose (Kalimantanas), Rytų Malaizijos (Sabahas ir Saravakas) ir Brunėjaus sultonato šiaurėje.[1]
Geografija
redaguotiPagal plotą tai trečioji pagal dydį pasaulio sala (po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos) – 736 000 km²;[2] gyventojų 21,258 mln. (2014 m.; gyventojų tankumas 28,59 gyv./km²).
Salą iš šiaurės ir šiaurės vakarų supa Pietų Kinijos jūra, iš šiaurės rytų – Sulu jūra, iš rytų – Celebeso jūra ir Makasaro sąsiauris, iš pietų – Javos jūra ir Karimatos sąsiauris. Į vakarus nuo Borneo yra Malakos pusiasalis ir Sumatra, į pietus – Javos sala, į rytus – Sulavesis, į šiaurę – Filipinų salos.
Salos centrine dalimi driekiasi kalnai ir plynaukštės, kurių aukščiausia vieta yra Kinabalu kalnas (4095 m).[2] Borneo yra šešta pagal aukštį pasaulio sala. Pietuose ir vakaruose kalvotos lygumos ir pelkėtos žemumos. Klimatas ekvatorinis ir subekvatorinis. Pakrantėje temperatūra per metus svyruoja tarp 25-27 °C, tačiau kalnuose gali atvėsti iki 10 °C. Kritulių iškrenta iki 5000 mm per metus (kalnų šlaituose). Salą raižo daugybė vandeningų upių: Kapujas, Baritas, Mahakamas. Borneo salą dengia milžiniški tropinių miškų plotai, kuriuose sutinkama didelė faunos ir floros (~11 tūkst. rūšių) įvairovė.[3]
Saloje yra naftos, gamtinių dujų telkinių. Upių slėniuose auginami ryžiai.
Svarbiausi salos miestai: Pontianakas, Bandžarmasinas, Samarinda (Indonezija), Kučingas (Malaizija), Bandar Seri Begavanas (Brunėjus).
Istorija
redaguoti
Borneo tikriausiai apgyvendinta jau ankstyvajame paleolite. Pirmieji čia gyveno dajakai, vėliau į salą kėlėsi Javos salos gyventojai, malajiečiai.[2] Pirmaisiais mūsų eros amžiais pradėjo plisti indų kultūra. Maždaug V a. salos vakarinę dalį valdė Šrivadžos iš Sumatros, XVI a. – Madžapahitų imperija. Pirmosios žinios apie Borneo europiečių užfiksuotos 1511 m. Pirmieji europiečiai, susidomėję sala XVI a., buvo portugalai ir ispanai. XVI a. plito islamas, susikūrė savarankiškų valstybių, žymiausios – Bandžarmasinas (pietvakariuose), Brunėjus (šiaurėje), Landakas ir Sukadana (vakaruose). XVII a. į salą pradėjo skverbtis europiečiai, sala tapo padalinta tarp olandų ir anglų, šis kolonijinis padalinimas išliko iki XX a., kai po Antrojo pasaulinio karo Kalimantanas (priklausęs Nyderlandams) atiteko Indonezijai, Sabahas ir Saravakas (priklausę britams) tapo Malaizijos dalimi, o 1984 m. Brunėjus gavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.
2019 m. Indonezijos prezidentas Džokas Vidodas paskelbė planus perkelti Indonezijos sostinę iš Džakartos į Borneo salą, kur jai parinkta vieta Rytų Kalimantano provincijoje.[4]
Etimologija
redaguotiPavadinimas Borneo kilęs iš Brunėjaus karalystės salos šiaurėje pavadinimo – nuo XVII a. europiečiai taip pradėjo vadinti visą salą. Pietinė salos dalis vadinta Klemantan, Kemantan – šis žodis neaiškios kilmės.[5]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Donna Marchetti (1998-08-02). „Borneo's Wild Side“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2017-06-20.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Kalimantanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 186
- ↑ Lyons, Kate (2019-08-27). „Why is Indonesia moving its capital city? Everything you need to know“. The Guardian (britų anglų). ISSN 0261-3077. Nuoroda tikrinta 2020-09-13.
- ↑ В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.