Bulgarų tautinis atgimimas

Bulgarų tautinis atgimimas (bulg. Българско национално възраждане) – Bulgarijos istorijos laikotarpis XVIII a. pab. – XIX a., susijęs su šiuolaikinės bulgarų tautos formavimusi ir kova už kultūrinę ir politinę nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Paprastai priimta šio atgimimo pradžia laikyti istorinės knygos „Slavų ir bulgarų istorija“ parašymą 1762 m.^[1] Jos autorius buvo Atono kalno vienuolyno bulgarų vienuolis Paisijus Chilendarietis (1722-1798), laikomas bulgarų istoriografijos ir tautinio judėjimo pradininku, Bulgarijos stačiatikių bažnyčios šventuoju.^[2] Atgimimo laikotarpis tęsėsi iki Bulgarijos išlaisvinimo 1878 m., įvykusio dėl 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo.

Epochos charakteristika

1876 m. vykęs Balandžio sukilimas – reikšmingas ginkluoto pasipriešinimo Osmanų valdžiai įvykis, kuris galiausiai paskatino 1877–1978 m. vykusį Rusijos ir Turkijos išlaisvinimo karą. Reikšmingi pokyčiai Bulgarijos visuomenėje, ekonominės iniciatyvos ir religinio pasirinkimo laisvė paskatino bulgarų tautos susiformavimą jos etninėse žemėse ir bendroje teritorijoje, apimančioje Meziją (įskaitant Dobrudžą), Trakiją ir Makedoniją.

Bulgarų tautinis atgimimas tradiciškai skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį nuo XVIII iki XIX a. pradžios, vidurinįjį nuo 1820-ųjų Osmanų reformų pradžios iki 1850-ųjų (Krymo karas) ir vėlyvąjį nuo Krymo karo dėl Bulgarijos išlaisvinimo 1878 m. Taip susiformavo tik autonominė Bulgarijos kunigaikštystė (1878–1908), nes Rytų Rumelijoje ir Makedonijoje atgimimo procesai tęsėsi ir toliau. Nors pagal San Stefano taikos sutartį 1878 m. buvo numatyta didelė (nuo Dunojaus iki Egėjo jūros) nepriklausoma Bulgarijos valstybė, tačiau Berlyno kongrese pakeistu sprendimu virto maža, Turkijai formaliai pavaldžia autonomine kunigaikštyste. Rytų Rumelija (pietinė Bulgarijos dalis) tapo Turkijos autonomine provincija (prie Bulgarijos prijungta 1885 m.), Makedonija liko Turkijos sudėtyje.^[3] 1908 m. Bulgarija pasiskelbė nepriklausoma karalyste.

Atgimimo epocha pasižymėjo nacionalizmo pakilimu, susidomėjimo savo istorine praeitimi padidėjimu, šiuolaikinės literatūrinės bulgarų kalbos formavimusi. Kūrėsi naujos kultūrinės veiklos formos – pasaulietinės mokyklos, skaityklos, mėgėjų teatrai. Pasirodė pirmieji bulgariški vadovėliai, laikraščiai ir žurnalai bulgarų kalba. Iš pradžių jie buvo spausdinami Rumunijoje ir Austrijoje-Vengrijoje, o vėliau ir Osmanų imperijoje.

Šiam laikotarpiui būdinga savita architektūra, kurią vis dar galima pastebėti senuosiuose Bulgarijos miestuose, tokiuose kaip Triavna, Koprivštica ir Veliko Tirnovas. Turtingą literatūros paveldą atstovauja tokie autoriai kaip Ivanas Vazovas ir Christas Botevas, įkvėpę bulgarus kovai už nepriklausomybę ir autonominę bažnyčią. Svarbi tautinio atgimimo dalis buvo kova dėl bažnytinės-administracinės autonomijos įtvirtinimo bulgariškose (pagal vyraujančių gyventojų sudėtį) vyskupijose, kurios buvo Konstantinopolio ekumeninio patriarchato jurisdikcijoje.

Šaltiniai

↑ Daskalov, Rumen (2004). The Making of a Nation in the Balkans: Historiography of the Bulgarian Revival. Central European University Press. pp. 7–8. ISBN 963-9241-83-0.
↑ Paisijus Chilendarietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
↑ Bulgarijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Nuorodos

История на Българското възраждане (Иван Стоянов)

[1] Daskalov, Rumen (2004). The Making of a Nation in the Balkans: Historiography of the Bulgarian Revival. Central European University Press. pp. 7–8. ISBN 963-9241-83-0.

[2] Paisijus Chilendarietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

[3] Bulgarijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

[1]

[2]

[3]