Diptikas

Diptikas (gr. diptychos 'dvigubas, dukart sudėtas') – vaškuota senovės graikų ir romėnų 2 dalių rašymo lentelė; 2 dalių meno kūrinio (tapybos, skulptūros ir pan.) kompozicija, kurios sudedamosios dalys panašios viena su kita siužetu, tema, idėja.

Urbino kunigaikštis su savo žmona (diptiko autorius Piero della Francesca, XV a.)

Bizantijos konsulinis diptikas iš dramblio kaulo

Dviejų dalių ikona

Istorija

Graikai ir romėnai diptikais vadino dvi tarpusavyje sujungtas lenteles, kurios galėjo būti iš medžio, metalo, dramblio kaulo. Jų vidinės užverčiamosios pusės buvo padengtos vašku ir skirtos užrašams, laiko, kelio žymėjimams. Išorinės, tuo tarpu, buvo įmantriai papuoštos. Tokios užrašų knygos, turinčios daugiau įdėtinių lentelių, vadintos triptikais (triptychos, 3 dalių), pentaptikais (pentaptychos, 5 dalių) ar tiesiog poliptikais (polyptichos, iš daugelio dalių).

Vėlyvosios antikos laikais raižyto dramblio kaulo diptikai buvo užėmę svarbią vietą tometiniame mene, jie buvo įteikiami tampant Romos konsulu. Ankstyvojoje krikščioniškoje literatūroje minimi diptikai, kurių lentelės naudotos bažnytiniams įrašams apie gyvuosius (vienoje pusėje) ir mirusiuosius (kitoje pusėje). Šis terminas išlikęs šiuolaikinėse Rytų krikščionių bažnyčiose.

Bažnytiniame mene svarbią vietą užėmė tapyti diptikai. Šiuo terminu apibūdinamos ir dviejų dalių varstomos ikonos, turėjusios privalumą keliaujant: užverti šventųjų atvaizdai kelionės metu buvo saugesni.

Kiti pavyzdžiai

M. K. Čiurlionio diptikas „Preliudas ir fuga“

• Spektaklių diptikas: komp. Jono Sakalausko „Izadora“ ir „Džiokeris“
• Felikso Bajoro simfonija diptikas, 1984 m.
• Fotografijos diptikas
• Šaškių kompozicijų diptikas

Nuorodos

• Olandų diptikai Archyvuota kopija 2006-12-14 iš Wayback Machine projekto.
• Apie diptiką Katalikų enciklopedijoje

Taip pat skaitykite

• Triptikas
• Konsulinis diptikas
• Poliptikas