Drebulė

Šis straipsnis apie medį. Apie ežerą skaitykite straipsnyje Epušė (ežeras).

Populus tremula

Drebulė (Populus tremula)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Dilenijažiedžiai ( Dilleniidae)
Šeima:	Gluosniniai ( Salicaceae)
Gentis:	Tuopa ( Populus)
Rūšis:	Drebulė ( Populus tremula)

Drebulės paplitimas

Binomas

Populus tremula
L., 1753

Sinonimai

Populus pseudotremula N.I. Rubtzov

Drebulė, sin. epušė, apušė (Populus tremula) – gluosninių (Salicaceae) šeimos, tuopų (Populus) genties lapuotis medis.

Paplitimas

Natūraliai išplitusi beveik visoje Europoje (neaptinkama tik Iberijos pusiasalyje ir Sicilijoje), Kaukaze, šiaurės ir vakarų Afrikoje.

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje

Pagrindinis straipsnis – Drebulynas.

Labai dažna Lietuvos vietinių medžių rūšis. Auga miškuose, sodybose, paupiuose, miestuose. Lietuvoje gausiausiai auga Vidurio žemumoje, o rytuose, pietuose ir pajūryje retesnė. Sudaro mišrius medynus su beržais, eglėmis, ąžuolais, pušimis, uosiais arba kartais auga grynais drebulynais, kurių Lietuvoje yra apie 2,8 proc. bendro visų medynų ploto. Šviesamėgis augalas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, bet dažniausiai derlinguose ir vidutinio derlingumo drėgnokuose priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose^[1], pakenčia rūgščius dirvožemius. Atspari šalčiui ir sausroms, nors retkarčiais nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Yra žinoma atvejų, kada drebulė ištveria ilgai trunkantį 30-40 dienų užtvindymą.

Nemėgsta augti smėlynuose ir aukštapelkėse.

Matmenys

Auga labai sparčiai, bet nuo 40-50 metų nustoja augusi. Užauga 10-25 m, rečiau pasitaiko net iki 42 m aukščio, nors įprastai dažniausiai aptinkamos apie 20 m aukščio drebulės. Jų kamienas iki 1 m skersmens.

Šiuo metu išmatuota 41,40 m (pagal Tomasz Niechoda 2011 metus) aukščio drebulė, auganti Belovežo girioje (Lenkija)^[2].

Storiausiu kamienu – 3,95 m apimties (pagal Tomasz Niechoda 2011 metus), taip pat auga Belovežo girioje (Lenkija)^[3].

Amžius

Išgyvena 80-90 metų, retai iki 150 metų.

Požymiai

Medis. Jo laja retoka, kamieno apatinėje dalyje šakų nėra. Jaunų medžių kamieno žievė glotni, blyški, žalsvai pilka su dėmelėmis, vėliau suaižėja ir patamsėja. Subrendusių medžių žievė keletas metrų nuo žemės pilkai rusva, dėmėta ir gruoblėta, dar aukščiau glotni ir lygi, žalsva ar balzganai žalia. Ūgliai dvejopi, tai yra vegetatyviniai – ilgi, šiek tiek bambliuoti ir generatyviniai – trumpi, randuoti. Pumpurai apie 1 cm ilgio, pailgai kiaušiniški, rausvai rudi, smailūs, lipnūs, kvapnūs, pliki arba plaukuoti. Dvinamis. Vyriški ir moteriški žiedai susitelkę į žirginius. Žirginai iki 10 ar 14 cm ilgio ir iki 1,5 cm skersmens, plaukuoti. Kuokeliai raudoni dėl ryškiai raudonos ar purpurinės spalvos dulkių, o piesteliniai kiek trumpesni, pilkai žali, tik purkos raudonai purpurinės. Moteriškiems žiedams peržydėjus, žirginiai pailgėja. Žydi prieš sulapojant balandžio mėn. antroje pusėje, rečiau gegužės pradžioje. Jų vaisiai, tai žirginiuose susitelkusios žaliai rudos sausos dėžutės, kuriose daug smulkių sėklyčių. Sėklytės su plaukelių kuokšteliais, labai smulkios, išnešiojamos vėjo. Sėklos subręsta vos sulapojus, praėjus 25 dienoms po žydėjimo prinoksta galvenos ir iš karto pradeda sklaidytis. Lapai 3-7 cm ilgio ir tokio pat pločio, kieti, tamprūs, šviesiai žali, apatinė jų pusė pilkšva. Jų forma beveik apvali su trumpu nusmailėjimu, banguotais kraštais, su 3-5 pagrindinėmis gyslomis, pliki arba truputi plaukuoti. Rudenį lapai pagelsta arba parausta. Lapkotis ilgas, susiplojęs, todėl juda ir šlama net nuo lengvo vėjo pūtimo.

Dauginimasis

Greitai atželia kirtavietėse, gaisravietėse, apleistose dirvose. Dauginasi dažniau vegetatyviai – šaknų atžalomis. Jaunos atžalos užauga iki 2 m per metus. Sėklomis dauginasi rečiau.

Hibridai

Drebulės kartais kryžminasi su artima joms rūšimi – baltąja tuopa, o jų hibridai vadinami pilkąja tuopa (Populus × canescens). Šie hibridiniai medžiai užauga aukštesni ir storesni ir už baltąją tuopą, ir už drebulę.

Savybės ir panaudojimas

Mediena balta, lengva, minkšta, naudojama degtukų, celiuliozės pramonei, įrankių, baldų gamyboje, stogų skiedroms, malkoms. Jas mėgsta geniai, kamienuose iškala uoksus. Jų žievę graužia girių žvėrys. Miesto aplinkoje daugelio kitų medžių rūšių amžius sutrumpėja du kartus, o drebulės pakinta mažai, tad tinkama apželdinti miestų gatves.

Medicina

Vaistinei žaliavai naudojama jų žievė, lapai ir pumpurai. Drebulių pumpurai (žiediniai pumpurai žaliavai netinkami) renkami anksti pavasarį – kovo-balandžio mėn, prieš pradedant sprogti. Pumpuruose kaupia salicilo rūgšties junginius. Drebulės pumpuruose taip pat yra apie 6 proc. eterinių aliejų, vitaminų, glikozidų (salicinas ir populinas), 0,25 proc. flavonoidų, dervų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, mineralinių ir antibiotinių medžiagų. Liaudies medicinoje drebulių pumpurais gydomas peršalimas, viduriavimas, išoriškai gydoma podagra, hemorojus, reumatas, nudegimai, žaizdos.

Arbatas ar tirpalus su drebulių pumpurais reikėtų gerti nuo peršalimo ir kitų infekcinių susirgimų. Arbatai užtenka vieno arbatinio šaukštelio drebulės pumpurų, užpiltų stikline su ką tik užvirusiu vandeniu. Palaikius uždengtą stiklinę vieną valandą, arbatą reikia nukošti ir gerti po vieną ar du valgomuosius šaukštus 5–6 kart per parą.

Ligos

Drebulę dažnai užpuola drebulinė pintis. Neatspari liemens puviniui, tad trumpaamžis augalas.

Kita

Kadangi drebulės lapai tamprūs ir kieti, nukritus jiems neprieina oras, prasideda trūnijimas ir skiriasi augalams kenksmingos rūgštys.

Pavadinimas

Mokslinio, lotynų kalba šios medžių rūšies pavadinimo Populus tremula autorius Karlas Linėjus, gyvenęs 1707–1778 metais. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio (paipalon), kas reiškia – drebėti, nes beveik visada juda lapeliai, o priežastis – ilgas lapkotis.