Duccio

Dučas (it. Duccio, piln. Duccio di Buoninsegna, apie 1255–1260 – 1318–1319) – italų protorenesanso dailininkas iš Sienos. Vertinamas Sienos dailės mokyklos inovatoriumi ir reikšmingiausiu menininku. Iš viso išlikę tik apie 10 jo kūrinių, garsiausias – epinė Sienos katedros altoriaus tapyba „Maesta“.

2004 m. Metropoliteno meno muziejus Niujorke už 45 mln. JAV dolerių įsigijo Dučo Madonos atvaizdą (vad. „Stokleto Madona“), kuris prof. James Beck teigimu, esą tėra vėlesnių laikų imitacija^[1].

Biografija

Apie Dučą neišlikę nei asmeninių, nei amžininkų žinių. Vieninteliai informacijos šaltiniai – archyviniai to laikmečio Sienos miesto dokumentai. Jaunystėje, manoma, Dučas, kurį laiką dirbo Asyžiuje, Šv. Pranciškaus bazilikoje ir, greičiausiai, kartu su Čimabuje, tačiau beveik visą gyvenimą praleido Sienoje. Jo mokytojai nežinomi. 1278 m. minima, kad Dučas gavo užsakymą ištapyti 12 kesonų Sienos municipaliteto užsakymu. Po to minimas užsakymas knygų viršelių iliustracijoms, kurias Dučas turėjo atlikti Sienos iždo tarnybai. Anksčiausiu žinomu Dučo paveikslu laikoma „Krevolės Madona“, kuri, pagal stilistinius bruožus, manoma, yra atlikta maždaug 1280 m. Šis paveikslas rastas Krevolės Šv. Secilijos šventykloje netoli Sienos, dabar yra Sienos katedros meno muziejuje. Paveikslas rodo įprastą tuo metu Italijoje bizantiškos stilistikos įtaką. Tarp 1280 ir 1285 m. nėra žinių apie Dučą, spėjamos jo kelionės į Prancūziją, darbai Šv. Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje.

Pirmuoju Dučo dokumentuotu darbu yra „Maesta“, šiuo metu žinoma „Ručelajų Madonos“ pavadinimu, kurį užsakė S. Maria Virginis giedotojų bendruomenė, kuri atlikdavo religines giesmes Mergelės Marijos garbei Santa Maria Novella bažnyčioje Florencijoje. Sutartis dėl altorinio paveikslo datuota 1285 m. balandžio 15 d. Dučas už 150 lirų turėjo nutapyti Madoną su Kūdikiu ir kitomis figūromis. Užsakymas rodo Dučo pripažinimą reikšmingu to meto menininku. „Ručelajų Madona“ buvo vienas didžiausių to meto altorinių paveikslų, jo matmenys 4,5 x 2,9 m. Dėl paveikslo dydžio labai tikėtina, kad Dučas jį tapė Florencijoje. Kada baigė, nežinoma. Džordžas Vazaris 1550 m. parašytose biografijose šį paveikslą priskyrė Čimabujei ir tik 1930 m. galutinai buvo nustatyta, kad jis nutapytas Dučo. 1681 m. šis paveikslas buvo perkeltas į Ručelajų giminės koplyčią, iš to kilo jo pavadinimas. Ankstesniais nei „Ručelajų Madona“ paveikslais laikomi: „Pranciškonų Madona“ (Nacionalinė Sienos pinakoteka), „Madona ir Kūdikis su šventaisiais“ (poliptikas Nr. 28, Nacionalinė Sienos pinakoteka). Vėlesniu, bet susijusiu darbu, laikomas paveikslas „Mergelė Marija ir Kūdikis“ (Nacionalinė Umbrijos galerija, Perudža)

Dokumentuotų žinių nebuvimas tarp 1295 ir 1302 m. leidžia iškelti versiją apie galimas Dučo keliones į Romą ar Paryžių. 1302 m. gruodžio 4 d. Dučui buvo sumokėtos 48 liros už „Maestą¨ Sienos Palazzo Pubblico rūmų koplyčioje. Šis paveikslas neišliko (nerastas). Spėjama, kad apie 1308 m. Dučas pradėjo paskutinį dokumentuotą ir garsiausią savo darbą – „Maesta¨ Sienos katedros didžiajam altoriui. Iš 1308 m. dokumento galima daryti prielaidą, kad jis jau tuo metu dirbo ties šiuo kūriniu. Maždaug tuo metu Dučas sukūrė poliptiką „Madona ir Kūdikis su šventaisiais“ (poliptikas Nr. 47, Nacionalinė Sienos pinakoteka). Panašu, kad Dučas buvo tapęs reikšmingu Sienos piliečiu. Minima, kad jis buvo įtrauktas į komisijos sudėtį (kartu su Giovanni Pisano) nuspręsti, kurioje vietoje statyti miesto Naująjį fontaną. 1311 m. dailininkas baigė Sienos katedros pagrindinio altoriaus tapybą – sukūrė pasaulyje garsų kūrinį „Maesta“. Dučas susilaukė 7 vaikų ir mirė 1318 arba 1319 metais. Jo žmonos vardas buvo Taviana.

„Maesta“

„Maesta“ yra pagrindinis Dučo darbas – Sienos katedros pagrindinio altoriaus tapyba. Paveikslo pavadinimas verčiamas kaip „Švenčiausioji“. Šiuo metu visa tapyba yra restauruota ir perkelta į Sienos katedros muziejų (it. Opera del Duomo). Dalis panelių yra kituose muziejuose.

Pagrindinis straipsnis – Maesta (Duccio).

„Maesta“ priekinė panelė muziejuje

Kitų darbų galerija

„Ručelajų Madona“ (1285, Uficių galerija, Florencija)
„Ručelajų Madona“, detalė.
„Ručelajų Madona“, detalė
„Madona su Kūdikiu“ (apie 1285, Nacionalinė Sienos pinakoteka, Siena)
„Madona su Kūdikiu“, triptikas (1305, Nacionalinė Londono galerija)
„Madona ir Kūdikis su šventaisiais“ (poliptikas Nr. 28, apie 1305, Nacionalinė Sienos pinakoteka, Siena)
„Mergelė Marija ir Kūdikis“, (1300–10, Nacionalinė Umbrijos galerija, Perudža)
„Madona ir Kūdikis su šventaisiais“ (poliptikas Nr. 47, 1311–18, Nacionalinė Sienos pinakoteka, Siena)
„Stokleto Madona“ (kitaip „Stroganovų Madona“, apie 1300, Metropoliteno meno muziejus Niujorke)
Dučo dizaino Sienos katedros vitražas (apie 1288, Sienos katedra)

Šaltiniai

The Grove Encyclopedia of Medieval Art and Architecture, t II. Oxford University Press, 2012. p. 349–356
Encyclopaedia Britannica

↑ James Beck, From Duccio to Raphael: connoisseurship in crisis . Florence, Italy : European Press Academic Pub., 2006. – 214 Pages. ISBN 978-88-8398-043-5

Nuorodos

Vikiteka: Duccio – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Encyclopaedia Britannica
treccani.it
Duccio Olga’s Gallery tinklalapyje
Duccio WGA tinklalapyje
Duccio di Buonisegna biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2012-03-17 iš Wayback Machine projekto.

[1] James Beck, From Duccio to Raphael: connoisseurship in crisis . Florence, Italy : European Press Academic Pub., 2006. – 214 Pages. ISBN 978-88-8398-043-5

[1]