Eugenijus IV (lot. Eugenius IV, it. Eugenio IV, tikroji pavardė Gabriele Condulmer, apie 1388 m. Venecija1447 m. vasario 23 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1431 m. kovo 3 d. iki mirties.[1]

Eugenijus IV
lot. Eugenius IV
207-asis Popiežius
Gimimo vardas it. Gabriele Condulmer
Gimė 1388 m.
Venecija, Venecijos respublika
Mirė 1447 m. vasario 23 d. (~59 metai)
Roma, Popiežiaus sritis
Palaidotas (-a) Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė italas
207-asis Popiežius
Išrinktas 1431 m. kovo 3 d.
Baigė 1447 m. vasario 23 d.
Pirmtakas Martynas V
Įpėdinis Mikalojus V
Vikiteka Eugenijus IV

Biografija

redaguoti

Gimė turtingoje prekybininkų šeimoje. Motina buvo kilusi iš Korerių (Correr) šeimos. Nuo 1400 m. priklausė benediktinų Celestinų ordinui. Remiamas dėdės popiežiaus Grigaliaus XII 1407 m. tapo Sienos vyskupu, nuo 1408 m. kardinolas. 1431 m. kovo 3 d. išrinktas popiežiumi, konsekruotas kovo 11 d.

Tęsė Pirmąjį Bazelio susirinkimą, kurį 1438 m. perkėlė į Ferarą, 1439 m. – į Florenciją. Apribojo kardinolų privilegijas, gynė popiežiaus viršenybę Bažnyčios susirinkimo atžvilgiu. Florencijoje su kai kuriomis Rytų bažnyčiomis sudarė uniją. Ją rėmė Lietuvos stačiatikių metropolitas Izidorius, Armėnų apaštališkoji bažnyčia, dalis jakobitų. Uniją nuslopino vėliau kilusi stačiatikių opozicija.

Eugenijus IV rėmė Lenkiją, Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį, kovojantį su Švitrigaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto, susirašinėjo su juo dėl bažnytinės unijos.

Surengė kryžiaus žygį prieš turkus, kuriame 1444 m. dalyvavo Vengrija, Lenkija, Valakija. 1445 m. Eugenijaus IV aukštesnę valdžią pripažino Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas III, 1447 m. – kurfiurstai. Eugenijus IV globojo mąstytojus humanistus, menininkus, mokslininkus.[2]

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas
Popiežius
Martynas V
  Popiežius
Eugenijus IV

1431-1447
Įpėdinis
Popiežius
Mikalojus V

Nuorodos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. [1], Salvador Miranda. Kardinolas.
  2. Eugenijus IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 655 psl.
  NODES