Faisto diskas
Faisto diskas – molinis artefaktas, rastas Kretos saloje, Faisto miestelyje, Mino civilizacijos statinių griuvėsiuose. Datuojamas viduriniuoju arba vėlyvuoju Mino civilizacijos laikotarpiu, bronzos amžiumi (II tūkstm. pr. m. e.). Ant šio ~15 cm skersmens molinio disko abiejų pusių pavaizduoti įvairūs simboliai, dėl kurių reikšmės nėra sutarta.
Faisto diską 1908 m. atrado italų archeologas Luidžis Pernijė, dabar artefaktas saugomas Herakliono archeologijos muziejuje Kretoje. Nors iškelta hipotezių, kad Faisto diskas yra klastotė[1], visgi, dauguma mokslininkų pripažįsta jį esant tikrų minojiečių kūriniu.[2]
Daugiausia dėmesio susilaukė įrašai ant Faisto disko paviršiaus – tiek įvairūs mokslininkai, tiek mėgėjai yra bandę pateikti iššifruoto teksto versijų. Antspaudais sukurti simboliai įspausti į diską spirališkai, pagal laikrodžio rodyklės kryptį. Nustatyti 242 simboliai, iš kurių 45 yra skirtingi – vaizduojamos žmonių galvos ir figūrėlės, paukščiai, augalai, daiktai. Yra 9 hapaksai (tik sykį pasitaikantys ženklai).
Faisto disko įrašas nežinomos kilmės, nors paprastai manoma, kad jis vietinis. Diske rasta panašių ženklų, į kitų senovės graikų išplėtotų raštų – linijinio A (neiššifruotas) ir linijinio B (naudotas mikėniškajai graikų kalbai užrašyti) – ženklus. Taip pat rasta panašumų į Anatolijos hieroglifus, naudotus luvių kalbos užrašymui. Dėl spėjamai logografinės Faisto disko rašto prigimties, nustatyti užrašo kalbos iš esmės neįmanoma. Dalis šifruotojų buvo linkę skaityti tekstą kaip skiemeninį arba abėcėlinį.
Nuo pat Faisto disko atradimo iki šių laikų pateikiamos vis naujos teksto interpretacijos – labai skirtingos tiek turinio, tiek kalbos atžvilgiu. Nei vienas toks „perskaitymas“ platesniame tyrėjų rate nėra pripažintas kaip įtikinamas. Dalis šifruotojų manė, kad tai graikiškas tekstas (Florence Stawell, Derk Ohlenroth, George Hempl, Jean Faucounau) arba neindoeuropietiškas tekstas minojų kalba (Adam Martin), taip pat tekstą bandyta skaityti kaip hetitišką (Vladimir I. Georgiev), egiptietišką (Albert Cuny) ar parašyta kita semitų kalba (Kjell Aartun), luviškai ir kt. Būta bandymų tekstą perskaityti ir lietuviškai – Vytautas Rimša, remdamasis T. Džounso pasiūlyta perraša, atkūrė tekstą kaip elegiją „Vytelė“.[3]
Bent keletas tyrinėtojų (Hagen, Butler, Reczko ir kt.) bandė įrašą aiškinti kaip kalendorių ar tam tikrus astronominius duomenis (pvz., saulės užtemimų datas) teikiantį įrašą. Iškelta hipotezė, kad tai galėjo būti stalo žaidimo lenta (Aleff, Whittaker).