Flibustjeras

Flibustjerai (ol. vrijbuiter – laisvo grobio gavėjas, iš to angl. filibuster, iš to pranc. flibustier) – piratai avantiūristai, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos siaubę ispaniškosios Amerikos salų pakrantes, daugiausiai ties Antilais.

Hovardo Pylo iliustracija

Flibustjerų kilmė

Pirmieji flibustjerai atsirado apie 1627 m. Tortugos saloje, kuri iki tol ėjo iš rankų į rankas. Ją savinosi ispanai, olandai, prancūzai, anglai, kol ji atiteko visomis šiomis kalbomis kalbėjusiems Karibų jūros kontrabandininkams ir piratams. Salos uostas tapo jų tvirtove, kai Prancūzijos kardinolas Rišeljė dviem jūrininkams, de Ruasi (de Roissy) ir Pjerui Belenui iš Esnambuko (Pierre Belain d’Esnambuc) pavedė įsteigti „San Kristofo ponų kompaniją“. Surinkęs prancūzų ir anglų komandą Belenas išvijo iš šios ir kitų salų ispanų kariuomenę ir pradėjo piratiškus ispanų laivų puldinėjimus. 1630 m. salą užėmė anglai, bet 1640 m. buvęs Prancūzijos karališkojo laivyno kapitonas hugenotas Fransua Lavasjo atsiėmė ją ir paskelbė karališkąja žeme. O tuo metu tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taika, todėl anglai jos nebeatsiėmė ir piratai galėjo laisvai plėšti ispanų laivus.

Aukso amžius

Tačiau šią laisvą teritoriją netruko pastebėti nuo persekiojimų Europoje bėgantys protestantai. Tuo pretekstu Ispanija, į savo sostą pasodinusi prancūzų karalių ir užsitikrinusi Prancūzijos neutralumą, salą vėl užėmė. Flibustjerai buvo priversti bėgti į San Domingą.

1648 m. pasibaigus Trisdešimties metų karui ir Nyderlandų revoliucijai likę laisvi kariai ir jūrininkai buvo dar vienas flibustjerų papildymas. Aktyviausiai jie veikė po 1680 m., kai Prancūzija ir Anglija nusprendė flibustjerus išskaidyti. Dalis jų persikėlė į Afrikos pakrantes, dalis įsikūrė Galapagų salose.

XIX a.

XIX a. flibustjerais vadinti asmenys, dėl įvairių priežasčių rengdavę karines ekspedicijas iš JAV teritorijos į kaimynines valstybes. Šios ekspedicijos rengtos siekiant prijungti prie JAV naujų teritorijų, įkurti naujas respublikas arba sukurti nepriklausomas valstybes siekiant jas valdyti ir iš jų pasipelnyti. Ekspedicijas rengdavo įvairių šalių piliečiai, taip pat politikai, karininkai, verslininkai. Prielaidos flibustjerų ekspedicijoms XIX a. buvo geografinis teritorijų artumas JAV, jų silpnumas ir palyginti silpna JAV centrinė valdžia.

Žymiausi flibustjerai

• Henris Morganas, 1670 m. užėmęs Panamą ir tapęs Jamaikos gubernatoriumi.
• Pjeras Legrandas, su 28 žmonėmis paėmęs į nelaisvę ispanų admirolo laivą.
• Mišelis de Grandmontas, kuriam 1678 m. pasidavė Marakaibas, 1680 m. Puerto Kabelas, 1683 m. Vera Kruzas, 1685 m. Kampečė.
• Žanas Lafitas, įkūręs Batarijos karalystę prie Naujojo Orleano ir 1815 m. padėjęs generolui Endriu Džeksonui laimėti prieš anglus Šalmė mūšį.

Šaltiniai

• Philippe Jacquin, Sous le pavillon noir: Pirates et flibustiers, Gallimard, 2002, Paris, 160 pages, ISBN 2-07-076361-7