Vikipedija

Francesco Borromini

Frančeskas Borominis
it. Francesco Borromini
F. Borominio portretas, apie 1630 m.
Gimė 1599 m. rugsėjo 25 d.
Bisonė, dab. Šveicarija
Mirė 1667 m. rugpjūčio 2 d. (67 metai)
Roma
Tautybė Italas
Veikla architektas
Sritis barokas
Vikiteka Francesco Borromini

Frančeskas Borominis (it. Francesco Borromini, tikr. Francesco Castelli, 1599 m. rugsėjo 25[1], Bisonė, Milano hercogystė – 1667 m. rugpjūčio 2 d., Roma) – italų XVII a. architektas, kilęs iš itališkai kalbančios Šveicarijos ir kūręs Romoje. Vienas iš iškiliausių Europos baroko architektų.[2] Svarbiausiais F. Borominio statiniais minimos San Carlo alle Quattro Fontane ir Sant'Ivo alla Sapienza bažnyčios Romoje. Nuo savo didžiojo varžovo Romoje Berninio architektūros F. Borominio statiniai skyrėsi tuo, kad buvo paremti geometrinių figūrų, o ne žmogaus kūno proporcijomis.

Biografija

redaguoti

Frančeskas Kastelis gimė 1599 m. rugsėjo 25 d. Bisonėje prie Lugano ežero, itališkai kalbančioje Šveicarijoje (tuo metu Milano hercogystėje). Vėliau persikėlęs į Romą Frančeskas prisiėmė Borominio pavardę. Ši pavardė buvo naudojama jo giminėje iš motinos pusės ir tikriausiai pridėjo „vertės“ pradedančiam architektui, nes turėjo sąskambių su Boromėjaus pavarde (Milano kardinolas Carlo Borromeo tuo metu nesenai buvo paskelbtas katalikų šventuoju). Pavardė taip pat gali būti susijusi su 7 Šveicarijos katalikiškų kantonų sąjunga, kuri buvo vadinama „Boromėjaus sąjunga“. Frančeskas Borominis buvo kilęs iš plačios giminės, iš kurios jau buvo iškilę europinės reikšmės architektai Domenikas Fontana ir Karlas Madernas.[3] Tėvai: Giovanni Domenico Castelli ir Anastasia Garogo. Tėvas buvo architektu. Vaikystės metais F. Borominis persikėlė į Milaną. Tiksli persikėlimo data nežinoma, dviem skirtingais liudijimais, jam galėjo būti 9 arba 15 metų. Milane F. Borominis dirbo pas skulptorių Andrea Biffi,[4] buvo apmokytas akmens apdirbėjo amato, išmoko skulptūros ir architektūros pagrindų.

1619 m. pabaigoje F. Borominis atvyko į Romą ir įsidarbino pas Karlą Maderną, Šv. Petro bazilikos architektą, su kuriuo išdirbo iki jo mirties 1629 m.[5] K. Madernas pastebėjo jaunojo F. Borominio talentą. Dirbdamas pas K. Maderną F. Borominis susikūrė savo skulptoriaus, o vėliau architekto vardą Romoje. F. Borominis dirbo ties Barberinio rūmų projektais. Jis prisidėjo prie Sant’Andrea della Valle bažnyčios fasado sukūrimo. Ir vėliau jam buvo patikėta savarankiškai sukurti šios bažnyčios kupolo žibintą.[6] F. Borominis sukūrė fasadą XVI a. Sant’Anna dei Palafrenieri bažnyčiai. 1629 m. mirus K. Madernui Barberinio rūmų statyboms vadovauti buvo paskirtas Dž. L. Berninis. Iš pradžių F. Borominis dirbo pagal buvusius K. Maderno planus ir sutarė su Dž. L. Berniniu, tačiau pastarasis vis labiau pradėjo pasitikėti architekto Pjetro da Kortonos patarimais. 1631 m. F. Borominis pasitraukė iš rūmų statybų kartu su Dž. L. Berniniu ir jie užsiėmė Šv. Petro bazilikos bronzinio ciborijaus kūrimu. Darbams vadovavo Dž. L. Berninis. Išmokos, sumokėtos F. Borominiui 1631−1635 m. laikotarpyje, rodo, kad jo indėlis projekte buvo nemenkas.

 
Sant’Andrea delle Fratte bažnyčios kampanilė

Su kardinolo Barberinio ir Berninio rekomendacijomis F. Borominis 1632 m. paskirtas Romos universiteto architektu ir pradėjo ieškoti savarankiškų užsakymų. Pirmuoju jo projektu tapo 1638 m. pradėta statyti San Carlo alle Quattro Fontane bažnyčia. Ji buvo labai maža ir F. Borominis įvedė sudėtingą kompoziciją iš banguojančių formų žemutinės dalies, graikišką kryžių primenančios vidurinės ir ovalo formos kupolo. F. Borominį rėmė įtakinga Romos Spada giminė ir popiežius Inocentas X, tačiau jo santykiai su rėmėjais buvo labai nepastovūs dėl architekto požiūrio į juos ir charakterio. F. Borominis buvo melancholiško ir nepastovaus charakterio, jis atsiribojo nuo turtinės padėties atributų ir dėvėjo prastuoliškus drabužius. Kartais jį apimdavo įniršio priepuoliai. Radęs statybų vietoje žmogų, gadinantį medžiagas, esą F. Borominis užsiundė savo darbininką jį sumušti, kad vėliau žmogus dėl to mirė.[7]

Ilgainiui išryškėjo F. Borominio nesutarimai su Dž. L. Berniniu. Berninis buvo iškart sėkmingu skulptoriumi ir architektu Romoje su plačiai pripažintu talentu, daug rėmėjų. Taip pat, skirtingai nuo F. Borominio, Berninis lengvai sutarė su įvairiais užsakovais. Po to, kai 1645 m. pradėjo virsti Berninio suprojektuota varpinė prie K. Maderno Šv. Petro bazilikos fasado ir varpinę teko nugriauti, F. Borominis buvo vienas iš aršiausių Berninio kritikų. Kapitaliniais F. Borominio projektais buvo 1637 m. perimtos Šv. Pilypo Nerio oratorijos statybos ir 1642 m. pradėta Sant'Ivo alla Sapienza bažnyčia.[8] 1654 m. F. Borominis pradėjo dirbti olleggio di Propaganda Fide statybose, kurias anksčiau vykdė Berninis, ir tikriausiai ne be pasitenkinimo sunaikino Berninio mažą koplytėlę, pakeisdamas ją bažnyčia Re Magi.

Po 1660-ųjų F. Borominio gyvenimas ženkliai pradėjo blogėti. Jis niekuomet neįgavo tokios šlovės ir pripažinimo kaip Dž. L. Berninis. Jis daugiausiai dirbo neypatingai pasiturinčioms religinėms organizacijoms ir pirmenybę teikė pigesnėms stiuko dekoracijoms, skirtingai nuo Berninio, kuris dirbo su marmuru. Palyginimui, F. Borominio San Carlo alle Quattro Fontane statybos buvo 5 kart pigesnės nei beveik tokio pat dydžio Berninio Sant'Andrea al Quirinale bažnyčios.[9] Jo vienintelis mokinys Francesco Righi ir geriausias rėmėjas Padre Virgilio Spada mirė dešimtmečio pradžioje. Užsakymas Sant’Agnese in Agone bažnyčiai Navonos aikštėje buvo perleistas kitam architektui. Jo sukurtas fasadas Šv. Pilypo Nerio bažnyčiai buvo sudarkytas papildomais elementais, o darbai ties Sant’Andrea delle Fratte statybomis sustojo. Apimtas melancholijos F. Borominis keliavo į Lombardiją, grįžęs vėl pasidavė melancholijai, neišeidavo iš namų, sunaikino savo piešinius. Vieną dieną, apimtas įsiūčio priepuolio F. Borominis susirado kardą ir ant jo nuvirto. Jis buvo mirtinai sužeistas. Atsitokėjęs F. Borominis dar išgyveno dieną, spėjo sudaryti testamentą, priimti sakramentus ir mirė 1667 m. rugpjūčio 2 d. Buvo palaidotas anonimiškai buvusio savo mentoriaus Karlo Maderno kape San Giovanni dei Fiorentini bažnyčioje. Jis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Spėjama, kad F. Borominio savižudybę galėjo iššaukti besivystanti šizofrenija. Tikrų įrodymų dėl F. Borominio galimų ligų nėra. Po F. Borominio mirties jo talentas buvo primirštas vyraujant klasicistinei architektūrai. F. Borominio autoritetas išaugo XX a. ir jis laikomas vienu išskirtiniausių Europos architektų.

F. Borominio projektai

redaguoti

Frančesko Borominio darbai Romoje:[10]

 
Pallazo Spada „perspektyvos galerija“. Fasadinė arka yra daug didesnė nei kiemo, dėl to praėjimas iliuziškai atrodo ilgesniu
 
Palazzo di Propaganda Fide fasadas
  • Barberini rūmai, 1626−1632. F. Borominis kūrė daug elementų šiuose rūmuose. Suprojektavo elipsės formos laiptus;
  • Šv. Petro bazilika. F. Borominis joje dirbo stiukoistu ir prisidėjo prie ciborijaus sukūrimo, dirbo Sakramento koplyčioje ir sukūrė ovalinį pagrindą Mikelandželo „Pietos“ statulai, 1624−1633;
  • Palazzo Spada Capo di Ferro restauracija, 1632−1636;
  • San Carlo alle Quattro Fontane bažnyčia, 1634−1667;
  • Šv. Pilypo Nerio vienuolynas, 1621−1661;
  • Landi koplyčios altorius Santa Lucia in Selci bažnyčioje, 1636;
  • Fasado atnaujinimas Palazzo Falconieri rūmams, 1646;
  • Vidinė Šv. Jono Laterano bazilikos rekonstrukcija, užsakyta Inocento X, 1644−1655. Perstatymų metu buvo sunaikintos Gentile da Fabriano freskos, dėl ko F. Borominis kritikuojamas;
  • San Giovanni in Oleo bažnyčios restauracija;
  • Santa Maria dei Setti Dolore bažnyčia, 1643−1649;
  • Palazzo Pamphilj praplėtimas, elementai, 1646−1647;
  • Sant'Ivo alla Sapienza bažnyčia, 1642−1650;
  • Portikas Palazzo Carpegna rūmuose, 1635−1650;
  • Indėlis į Sant’Agnese in Agone bažnyčią, 1653−1657;
  • Fasadas Palazzo di Propaganda Fide rūmams ir bažnyčia Re Magi juose, 1662−1666;
  • Kupolas ir kampanilė Sant’Andrea delle Fratte bažnyčiai, 1654−1665;
  • Navonos aikštė, F. Borominis pradėjo ją kurti, vėliau darbus užbaigė Berninis;
  • Palazzo Giustiniani vartai;
  • Presbiterijos altorius ir kripta San Giovanni dei Fiorentini bažnyčioje;

Už Romos ribų F. Borominis yra sukūręs:

  • Filomarino altorius Santi Apostoli bažnyčioje, Neapolis, pradėtas 1635 m.;[11]
  • Santa Maria alla Porta bažnyčios įėjimas ir timpanas, Milanas, po 1652 m.

Darbų galerija

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Encyclopaedia Britannica
  2. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 100
  3. ↑ Blunt, Anthony. Borromini. Harvard University Press, 1979, p. 13
  4. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 100
  5. ↑ Blunt, Anthony. Borromini. Harvard University Press, 1979, p. 16
  6. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 100
  7. ↑ Blunt, Anthony. Borromini. Harvard University Press, 1979, p. 21
  8. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 101
  9. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 100
  10. ↑ Velani, Livia; Grego, Giovanni. Rome: where to find Michelangelo, Raphael, Caravaggio, Bernini, Borromini. Scala, 2000, p. 108 − 126
  11. ↑ Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 103

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Francesco Borromini – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Francesco_Borromini&oldid=7407037"
  NODES