Hiakintas
Graikų mitologijoje Hiakintas, arba Hiacintas (gr. Ὑάκινθος) – Spartos valdovo Amiklio (kitur Makedonijos valdovo Piero ar Spartos valdovo Oebalo) ir istorijos mūzos Klio sūnus, Dzeuso proanūkis, vakarų vėjo Zefyro ir šviesos dievo Apolono numylėtis .
Istorija
redaguoti
Gražųjį Hiakintą buvo įsimylėjęs šviesos dievas Apolonas, tačiau jo taip pat ir geidė Vakarų vėjas, Zefyras. Kai Apolonas kartą jį mokė mėtyti diską, pavyduliaudamas Zefyras papūtė ir Apolono mestą Hiakintui diską nukreipė į jaunuolio smilkinį. Apolonas, nenorėdamas, kad Hadas pasiimtų Hiakintą į savo požemio karalystę, iš jaunuolio kraujo išaugino gėlę – hiacintą (Antikinė gėlė neatitinka mūsų hiacinto, o yra veikiau violetinis vilkdalgis).[1] Kadangi mirdamas Hiacintas sušuko „Varge, varge“ (gr. „Oi, oi“), šią jaunojo gražuolio priešmirtinę dejonę dar ir dabar galima įskaityti laukinio hiacinto žiedlapiuose. Pagal vieną spartiečių mito variantą, Afroditė, Artemidė ir Atėnė pasiėmė Hiakintą ir jo seserį į Eliziejaus laukus.
Kultas
redaguotiHiakintas – sena augalų pasaulio dievybė, susijusi su gamtos apmirimu ir prisikėlimu. Jis buvo garbinamas Amikluose, netoli Spartos. Kiekvieną vasarą buvo švienčiamos Hiakintijos, kurios trukdavo tris dienas. Pirmąją dieną buvo apraudojama jaunuolio mirtis, likusias dvi švenčiamas jo atgimimas kaip Apolonas Hiakintos. Hiakinto kultą Amikluose pakeitė Apolono kultas, ir Hiakintijas imta švęsti kaip Apolono šventes. Garsiajame Amiklų Apolono soste buvo pavaizduotas Hiakinto pakėlimas į Olimpą; anot pasakojimų, Apolono paminklo pjedestalas anksčiau buvęs aukuras, prie kurio palaidotas Hiakintas. Hiakintijų metu ten patekdavo pro varines duris ir, dar prieš aukojant Apolonui, aukodavo Hiakintui.[2]
Išnašos
redaguoti