Iešmutis
| Iešmutis | ||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Iešmutis (Branchiostoma lanceolatum) | ||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||
|
Iešmutis – primityvus chordinis į kirmėlę panašus[1] gyvūnas. Jis gyvena sekliose jūrų vietose, įsikasęs į smėlį. Maitinasi filtruodami maisto daleles iš vandens. Azijoje auginami kaip maistas žmonėms ir naminiams gyvūnams. Iešmutis priskiriamas galvachordžių potipiui.
Iešmučio lerva iš pradžių judėjimui naudoja epidermio ląstelių blakstienėles. Vėliau pereinama prie labiau į žuvies panašaus, raumenų valdomo judėjimo. Iešmučių, ypač jų lervų, sandara svarbi zoologijos mokslui, nes ji primena stuburinių protėvius. Pagal ją galima nustatyti, kaip evoliucionavo stuburiniai gyvūnai.[2]
Iešmučių panašumai į stuburinius buvo pastebėti dar XIX amžiuje. Buvo taip pat pastebėta jog, skirtingai nuo bestuburių, jie turi bendrų bruožų ne tik su stuburiniais, bet ir su tunikatais (tunikatų lervomis). Kaip ir tunikatai, iešmučiai turi tuščiavidurį nervinį vamzdelį ir segmentuotą kūno muskulatūrą. Paskutiniai iešmučių ir dabartinių stuburinių protėviai gyveno kambro periode prieš maždaug 550 milijonų metų.[1] Gali būti kad šiame periode tuometinių iešmučių genomas padvigubėjo, greičiausiai netgi dukart. Daugelio taip sudvigubintų genų papildomos kopijos greitai buvo prarastos, bet kai kurios liko, taip įgalindamos sudėtingesnių organizmų, stuburinių, atsiradimą.[1]
Iešmučiai skirstomi į dvi šeimas: Asymmetronidae ir Branchiostomidae.
Fizinės charakteristikos
redaguotiIešmučiai išauga maždaug iki 5 cm ilgio. Kaip ir stuburiniai gyvūnai, jie turi nervinį vamzdelį nugaroje, žiauninius plyšius ryklėje ir postanalinę uodegą, jų raumenys segmentuoti. Skirtingai nei stuburiniuose, nervinį vamzdelį saugo ne stuburas, o daug primityvesnės sandaros chorda. Chorda nusitęsia į galvą, iš čia ir kilęs potipio pavadinimas – galvachordžiai. Burną supa ūseliai, kurie funkcionuoja kaip jutimo organas ir filtras maisto dalelėms.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Nicholas H. Putnam et al.: The amphioxus genome and the evolution of the chordate karyotype. Nature, Band 453, 2008, S. 1064–1071; doi:10.1038/nature06967
- ↑ Stokes M. D. (1997). Larval locomotion of the lancelet Branchiostoma floridae. Journal of Experimental Biology. — 1997. — Vol. 200. — P. 1661—1680. pdf
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
