Imperatoriškasis pingvinas
| Aptenodytes forsteri |
|---|
 Imperatoriškasis pingvinas (Aptenodytes forsteri) |
| Apsaugos būklė |
 Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Aptenodytes forsteri Gray, 1844 |
 Imperatoriškojo pingvino paplitimas: Gyvenamosios vietos Veisimosi vietos
|
Imperatoriškasis pingvinas (Aptenodytes forsteri) – pingvininių (Spheniscidae) šeimos paukštis. Pirmasis aprašė zoologas George Robert Gray, 1844 m. Genties pavadinimą sukūrė sujungęs senovės graikų kalbos žodžius ἀ-πτηνο-δύτης (a-ptēno-dytēs) – „besparnis plaukikas“, o vokiečių gamtininko Johann Reinhold Forster garbei rūšį pavadino „forsteri“.[2] Didžiausias ir ištvermingiausias pingvinas. Pirmi paukščiai, kurie buvo suskaičiuoti nagrinėjant palydovų nuotraukas.
Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis imperatoriškųjų pingvinų apsaugos būklė – beveik nykstantys. Populiacijos dydžiui daro įtaką globalinis atšilimas, vandenyno tarša naftos produktais ir žmonių lankymasis perimvietėse.
Paplitimas
redaguotiEndeminiai Antarktidos paukščiai. Paplitę tarp 66° – 78° pietų platumos. 2009 metų duomenimis populiacijoje yra 595 000 suaugusių individų.
Išvaizda
redaguotiStambus paukštis: kūno ilgis apie 115 cm, o svoris – 22 – 45 kg. Galva, smakras, gerklė, nugara, išorinė sparnų pusė ir uodega yra juodos spalvos. Pilvas ir krūtinė blizgiai baltos spalvos. Viršutinėje kaklo dalyje, abiejose pusėse yra oranžinės dėmės. Snapas ilgas ir lenktas. Antsnapis – juodas, o posnapis yra rožinis ar oranžinis. Sparnai 25% trumpesni už kitų pingvinų rūšių sparnus. Jauniklių galva juoda, aplink akis iki viršugalvio ir smakrą pasagos formos balta dėmė, o kūnas sidabriškai pilkas.
Elgsena
redaguotiBendruomeniniai, visiškai neagresyvūs, tačiau baikštūs paukščiai. Laikosi kolonijomis nuo 500 iki 20 000 porų. Aktyvūs visą parą.[3] Ieškodami partnerio ar jauniklių pingvinai naudoja balsą. Nuo sausio iki kovo laikosi atviroje jūroje medžiodami. Plaukia 6 – 9 km/h greičiu. Gali panerti net į 400–450 m gylį. Panėrę išbūna apie 18 min.[4] Kai maitina jauniklius maisto ieško už 500 km nuo kolonijos. Sausumoje juda krypuodami arba slysdami pilvais. Laisvėje gyvena iki 19,9 metų. Lytiškai subręsta 5 – 6 metų.
Mityba
redaguotiPagrindinę maisto raciono dalį sudaro žuvys: Gymndraco acuticeps, Pleuragramma antarcticum, Trematomus eulepidotus, Electrona antarctica. Taip pat medžioja galvakojus: Psychroteuthis glacialis, Alluroteuthis antarcticus, Kondakovia longimana ir krilių.
Dauginimasis
redaguoti
Monogamai, bet yra nustatyta, kad 14.6 % porų pakeičia partnerį po metų, 4.9 % – po dvejų metų.[3] Į perimvietes keliauja 50 – 120 km. Patinai atvyksta anksčiau už pateles.
Pradeda perėti ant ledo didelėmis kolonijomis dar spaudžiant šalčiui (iki – 60 °C) ir siaučiant uraganui. Patelės deda po vieną 450 g svorio kiaušinį, tuoj pat palieka koloniją ir traukia maitintis į atvirą jūrą. Sudėtingiausias etapas – kiaušinio perdavimas patinui, nes patekęs ant sniego jis žūva per kelias sekundes. Peri patinai 62-64 paras. Jie stovi stati ir kiaušinį laiko ant pėdų, sandariai pridengę papilvės odos raukšle. Taip jie gali net iš lėto žingsniuoti. Perintis patinas priverstas badauti, todėl labai liesėja ir netenka iki 45 % masės. Įmitusi patelė į koloniją grįžta tik po 2 mėnesių. Gūžyje ji parsineša iki 1 kg maisto ir pradeda globoti tik ką išsikalusį jauniklį. Išsikalęs jauniklis sveria 315 g. Jei jauniklis išsirita, kol patelė dar nebūna grįžusi, patinas maitina mažylį gūžyje susidariusiu stemplės liaukos sekretu. Tada patinas keliauja į jūrą ir grįžta po 1-1,5 mėnesio. Jis taip pat atneša maisto.
Paūgėję jaunikliai, kad būtų šilčiau laikosi susiglaudę dešimtimis ir net šimtais. Tokie jų sambūriai vadinami „vaikų darželiais“.[5]
Pasitaiko, kad dėties netekusi patelė pagrobia kitos poros jauniklį, ar pradeda globoti be tėvų likusį jauniklį. Tai ji daro kelias valandas ar kelias dienas, o po to jauniklį pameta ir jis pasmerktas žūčiai.[6]
Jaunikliams apsiplunksnavus suaugę 35 dienas šeriasi. Tuomet paukščiai nesimaitina. Gruodžio viduryje kolonija išyra, ir pingvinai patraukia į jūrą.
Gamtiniai priešai
redaguotiJūroje plaukiojantiems arba ant ledo vaikščiojantiems paukščiams pavojingi jūrų leopardai, orkos, didieji audrapaukščiai ir antarktiniai plėšikai. Dažniausiai audrapaukščiai medžioja pavieniui stovinčius mažylius, todėl pastarieji, stengiasi laikytis grupėmis. Plėšrūs paukščiai išžudo apie 34 % pingvinų jauniklių.
Prisitaikymas prie atšiaurių aplinkos sąlygų
redaguotiImperatoriškieji pingivinai gyvena atšiaurioje aplinkoje. Oro temperatūra siekia −40 °C, o vėjo greitis siekia 144 km/h, vandens temperatūra −1.8 °C. Šiems paukščiams yra būdingas socialinės termoreguliacijos instinktas. Perėdami laikosi glaudžiu būriu ir vis keičiasi vietomis: viduryje stovėję paukščiai pereina į pakraštį, o stovėję pakraštyje – atsistoja į vidurį. Paukščių kūnus nuo šalčio saugo tankios plunksnos – 1 cm² yra maždaug 15 plunksnų. Jos trumpos, prie pagrindo pūkuotos ir tankiai susipynusios, todėl susidaro oro sluoksnis, kuris sulaiko kūno šilumą. Po oda pingvinai turi 3 cm riebalinį sluoksnį. Kūno paviršiaus plotas, palygint su pingvino ūgiu, nedidelis. Dėl nosies kanalų sandaros iškvėpdami praranda labai mažai kūno šilumos. Priekinės ir užpakalinės paukščių galūnės irgi sulaiko šilumą.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ „Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos raudonasis sąrašas - Apdenodytes forsteri“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. anglų k.
- ↑ „Imperatoriškasis pingvinas“. Gyvybės enciklopedija. anglų k. Suarchyvuotas originalas 2017-07-09. Nuoroda tikrinta 2017-08-31.
- ↑ 3,0 3,1 „Imperatoriškasis pingvinas“. Mičigano universiteto zoologijos muziejus . anglų k.
- ↑ Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 30 psl. ISBN 9986-02-498-6.
- ↑ Mačionis A. „Stuburinių zoologija“. Vilnius: Mokslas. 1989. 215 psl. ISBN 5-420-00277-9
- ↑ „Imperatoriškasis pingvinas“. Pingvinų pasaulis. anglų k.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |