Vikipedija

Ispanija

Ispanijos Karalystė
isp. Reino de España
Ispanijos vėliava Ispanijos herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Karališkasis maršas“

Ispanija žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų[a]
Sostinė Madridas
Didžiausias miestas Madridas
Valstybės vadovai
 • Karalius
 • Ministras pirmininkas
  
Pilypas VI
Pedro Sánchez
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
505 990[1] km2 (51)
0,89 %[2]
Gyventojų
 • 2021
 • Tankis 		 
Didėjimas 47 450 795[3] (30)
94 žm./km2 (120)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2021
Didėjimas 1 461,552[4] mlrd. $ (13)
Didėjimas 31 178[4] $ (26)
Valiuta Euras (€) (EUR)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC±0 iki +1 (WET ir CET)[b]
UTC+1 iki +2 (WEST ir CEST)
Nepriklausomybė
Suvienijimas
  
1492 m.
Interneto kodas .es
Šalies tel. kodas +34
Kirčiavimas Ispãnija[5]

Ispanija (isp. España, tariama Apie šį garsą [esˈpaɲa] (plačiau)), oficialiai Ispanijos Karalystė (isp. Reino de España) – valstybė Pietvakarių Europoje. Užima didžiąją dalį (85 %) Pirėnų pusiasalio, Kanarų salas Atlanto vandenye ir Balearų salas Viduržemio jūroje. Ispanijai taip pat priklauso du autonominiai miestai Afrikoje – Seuta ir Melilja. Šiaurės rytuose ribojasi su Prancūzija ir Andora, vakaruose – su Portugalija, pietuose – su Gibraltaru (JK). Šiaurėje Ispanija prieina prie Biskajos įlankos, šiaurės vakaruose, vakaruose ir pietvakariuose – prie Atlanto vandenyno, pietryčiuose ir rytuose – prie Viduržemio jūros.

Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Madridas. Kiti didieji miestai: Barselona, ​​Valensija, Saragosa, Sevilija, Malaga, Mursija, Maljorkos Palma, Las Palmasas ir Bilbao.

Istorija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos istorija.

Seniausieji Pirėnų pusiasalio gyventojai buvo iberai, kurių vardu pavadintas ir pusiasalis. IX a. m. e. pradžioje, iš dabartinės Prancūzijos, į Pirėnų pusiasalį persikėlė baskų gentys.

XI a. pr. m. e. pietinėje Iberijos pakrantėje savo prekybines kolonijas ėmė steigti finikiečiai. Žymiausia jų buvo Gadiras (dabartinio Kadiso vietoje). VIII a. pr. m. e. Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose įkurtos pirmosios graikų kolonijos (žymiausia jų – Emporion). VI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse.

III – II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje ir III a. pr. m. e. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliuvo į Kartaginos valdžią. 209 m. pr. m. e., po antrojo Pūnų karo vakarinė ir pietinė pusiasalio dalis atiteko Romos imperijai. Nepaisant atkaklaus kai kurių keltiberų genčių pasipriešinimo (ypatingai reikšmingas arevakų genties sostinės Numancijos pasipriešinimas), I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų.

Vakarų Romos imperijos gyvavimo pabaigoje į Galiją atsikraustė vestgotai, kurie ten įkūrė Vestgotų karalystę, apėmusią ir didelę dalį Iberijos. Skaudžiai pralaimėję frankams vestgotai pasitraukė iš Galijos į Iberiją, Toledas tapo jų sostine.

711 metais maurai, persikėlę per Gibraltarą, sutriuškino vestgotų valstybę ir užėmė visą Pirėnų pusiasalį. Maurams nepavyko ilgai išlaikyti šiaurinės kalnuotos pusiasalio dalies. Ten nuo VIII a. suklestėjo keletas krikščioniškų karalysčių, tokių, kaip Astūrija, Leonas, Kastilija, Aragonas. Likusioje pusiasalio dalyje susiformavo musulmoniškas regionas Al-Andalusija, kuris išsilaikė iki pat XV a. Krikščioniškosios valstybės lėtai plėtė savo teritorijas į pietus, vykdydami rekonkistą, arba Pirėnų pusiasalio krikščionizaciją. Procesas užtruko ilgai, bet XIII a. viduryje krikščioniškos karalystės valdė didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio, išskyrus Andalūziją, kur buvo įsitvirtinęs musulmoniškas Granados emyratas.

Krikščioniškoji Ispanija suvienyta valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I. 1492 metais pasidavė paskutinė maurų valstybė Pirėnuose – Granados emyratas. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir po Kristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją. XV a. pagal popiežiaus nurodymą sukurta Inkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji šalyje gyvavo iki XIX a.

XVI a. susikūrė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimų Amerikoje. Nuo XVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. „Nenugalimosios armados“ žūtis mūšyje su Anglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi. XVII a. dėl didelio skaičiaus karų Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas – Portugaliją 1640 metais, Nyderlandus 1648 metais. 1659 metais užleido Prancūzijai Artua ir Rusijono provincijas.

XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas. Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1814 metų.

Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas – Kubą ir Filipinus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto. 1936–1939 metais vyko Ispanijos pilietinis karas, kurį laimėjo fašistinis generolo Fransisko Franko režimas, bet Antrojo pasaulinio karo metu Ispanija vėl laikėsi oficialaus neutraliteto. Fransisko Franko diktatūra truko beveik 40 metų, iki 1974 m. Nuo tada Ispanija pradėjo demokratinės raidos etapą.

1982 m. įstojo į NATO, 1986 m. tapo Europos Sąjungos nare.

2017 m. po prieštaringo balsavimo Katalonijos parlamente, Katalonija paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos ir Katalonijos Respublikos suformavimą.[reikalingas šaltinis] Tačiau nepaisant to, Katalonija vis dar yra tiesiogiai valdoma Ispanijos.

Politinė sistema

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos politinė sistema.

Ispanija – konstitucinė monarchija, valdžią šalyje dalijasi karalius, dviejų rūmų parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas. Šalies vykdomąją valdžią sudaro Ministrų Taryba, kurią kontroliuoja Vyriausybės prezidentas (tapatinamas Ministrui pirmininkui), kurio kandidatūrą pasiūlius Karaliui išrenka Nacionalinis susirinkimas.

Administracinis suskirstymas

redaguoti
 
Ispanijos autonominiai regionai
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos administracinis suskirstymas.

Ispanija yra suskirstyta į 50 provincijų, kurios sugrupuotos į 17 autonominių regionų ir 2 autonominius miestus.

Autonominiai regionai (comunidades autónomas) ir provincijos (skliausteliuose – administraciniai centrai):

Be to, yra du autonominiai miestai:

Geografija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos geografija.

Ispanija – valstybė pietvakarių Europoje. Ji užima beveik devynis dešimtadalius Pirėnų pusiasalio teritorijos. Šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas – pietvakarinėje ir šiaurės dalyje, Viduržemio jūra – rytinėje ir pietinėje Ispanijos dalyje. Visas žemyninės kranto linijos ilgis yra 4872 km.

Visas sausumos sienų ilgis yra 1945 km. Ispanija ribojasi su Prancūzija, Andora, Portugalija ir Gibraltaru; taip pat su Maroku.

Reljefas

redaguoti

Ispanijos reljefas labai įvairus. Jame dominuoja kalnų sistemos ir aukštikalnių plynaukštės. Kalnai ir plynaukštės užima apie 90 proc. teritorijos. Beveik pusę šalies ploto užima plati, didžiausia Europoje Mesetos plynaukštė (vidutinis aukštis 660 m). Centrinė Kordiljera dalina Mesetą į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę.

Iš šiaurės Mesetą supa aukšti Kantabrijos kalnai, kurie tęsiasi palei Biskajos įlankos pakrantę 600 km ir atskiria vidinius šalies rajonus nuo jūros poveikio. Kantabrijos kalnai yra didžiausios Ispanijos kalnų sistemos – Pirėnų – tęsinys. Jų centrinėje dalyje yra Pikos-de-Europa masyvas, kurio viršūnės siekia iki 2648 m.

Pirėnus sudaro keletas paralelinių kalnų grandinių, besitęsiančių iš vakarų į rytus 450 km.

Gyventojai

redaguoti
 
Ispanijos žemėlapis pagal gyventojų tankumą
Pagrindinis straipsnis – Ispanijos demografija.

Ispanijos gyventojų tankumas yra 91 žm./km² – mažesnis nei daugelio vakarų Europos valstybių. Gyventojai po šalies teritoriją yra pasiskirstę labai netolygiai: išskyrus šalies sostinę Madridą ir jį supantį regioną, daugelis tankiai apgyvendintų teritorijų yra išsidėsčiusios palei krantą.

 
Ši 2005 m. gyventojų amžiaus piramidė atspindi demografinį sprogimą septintame ir aštuntame dešimtmečiuose bei vėlesnį gimstamumo sumažėjimą: 25-45 metų žmonės sudaro neįprastai didelę visos populiacijos dalį

Per XX a. Ispanijos gyventojų skaičius padvigubėjo. Tam daugiausiai įtakos turėjo didžiulis demografinis sprogimas septintame ir aštuntame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Dėl migracijų šalies viduje (daugiausiai iš kaimų į miestus) populiacijos augimas skirtingose šalies dalyse vyko labai nevienodai. Iš penkiasdešimties Ispanijos provincijų vienuolikoje populiacija per XX a. netgi sumažėjo. Kai devintame dešimtmetyje gimstamumas krito, žmonių skaičius vėl pradėjo augti, bet šį kartą dėl daugybės ispanų, emigravusių į kitas Europos šalis aštuntame dešimtmetyje, sugrįžimo. Vėliau prie jų prisidėjo dar ir daugybė imigrantų iš Lotynų Amerikos (39 %), Rytų Europos (15 %) bei Šiaurės Afrikos (16 %). 2005 m. Ispanijoje buvo surengta trijų mėnesių amnestijos programa, kurios metu tam tikriems iki tol nelegaliems imigrantams buvo suteikti leidimai gyventi. Taip pat nemažas kiekis gyventojų – 21 % užsieniečių populiacijos – atvykę iš kitų ES šalių. Ypač daug jų yra Viduržemio jūros pakrantėse ir Balearų salose, kur daug europiečių atsikrausto išėję į pensiją arba dirba namuose. Tai daugiausiai anglai, prancūzai, vokiečiai, olandai ir, iš ne ES šalių, norvegai.

Kalbos

redaguoti

Ispanų kalba yra gimtoji 89 % gyventojų ir antroji kalba dar 10 % populiacijos.[6] Ji yra oficiali visoje Ispanijoje, bet keletas kalbų tam tikruose regionuose yra paskelbtos oficialiomis kartu su ispanų:

Taip pat šalyje yra kalbama keletu romanų kalbų pogrupiui priklausančių kalbų, bet jos neturi oficialaus statuso ir jomis kalba mažesnis procentas gyventojų. Turistų gausiai lankomose teritorijose prie Viduržemio jūros krantų turistai, kitų šalių piliečiai ir turizmo sferos darbuotojai dažnai vartoja anglų ir vokiečių kalbas. Iš viso angliškai susišnekėti gali 27 % gyventojų. Antra populiariausia užsienio kalba yra prancūzų, kurią moka 12 % Ispanijos populiacijos.[6]

Imigracija

redaguoti
Užsienio piliečių populiacijos kitimas
Metai Populiacija visos pop. %
1986 241 971 0,63%
1991 360 655 0,91%
1996 542 314 1,37%
1998 637 085 1,60%
2000 923 879 2,28%
2001 1 370 657 3,33%
2002 1 977 946 4,73%
2003 2 664 168 6,24%
2004 3 034 326 7,02%
2005 3 730 610 8,46%
2006 4 144 166 9,27%
2007 4 519 554 9,99%
2008 5 220 600 11,3%

Kaip galima matyti iš lentelės dešinėje, 1998–2008 m. imigrantų skaičius Ispanijoje augo labai sparčiai. 1998 m. kitų šalių piliečiai sudarė tik 1,6 % visos populiacijos, o 2008 m. – net 11,3 %. 2005 m. Europos Sąjungoje Ispanija buvo antra pagal imigrantų ir emigrantų skirtumą tūkstančiui gyventojų po Kipro ir buvo antra pasaulyje po JAV pagal bendrą imigruojančių asmenų skaičių.[8] 2008 m. duomenimis, didžiausias tautines grupes tarp imigrantų Ispanijoje sudaro iš šių valstybių kilę žmonės: [9]

Yra daug priežasčių, kodėl tiek daug imigrantų pasirenka Ispaniją: kultūriniai ryšiai su Lotynų Amerika, geografinė šalies padėtis, tolerantiškai nusiteikusi visuomenė, didelė juodoji rinka bei stiprūs žemės ūkio ir statybų sektoriai, reikalaujantys daug sąlyginai pigios darbo jėgos, kurią imigrantai gali pasiūlyti. Taip pat daug ES piliečių atsikrausto į Ispanijos Viduržemio jūros pakrantę išėję į pensiją.

2007 m. imigrantų nedarbo lygis staigiai pakilo net iki 67,1 %.[10] Šalies politika imigrantų atžvilgiu pasikeitė ir buvo netgi pradėta imigrantams siūlyti dideles pinigines išmokas su sąlyga, kad jie paliks šalį trejiems metams[11][10], bet programa sėkmės nesusilaukė – per pirmuosius du mėnesius tik 1 400 žmonių priėmė pasiūlymą.[12]

Religijos

redaguoti

Nors katalikybė dabar nebeturi oficialaus statuso, ji jau ilgą laiką yra pagrindinė šalies religija. Maždaug 76 % populiacijos laiko save krikščionimis, 4 % yra kitų tikėjimų nariai ir 19 % yra nereligingi. Pasak 2006 m. tyrimo, 54 % tikinčių ispanų į bažnyčią vaikšto retai arba niekada, 15 % apsilanko bažnyčioje kelis kartus per metus, 10 % – kelis kartus per mėnesį ir 19 % – kiekvieną sekmadienį arba kelis kartus per savaitę. Bendrai paėmus, 22 % visos Ispanijos populiacijos lankosi bažnyčioje bent kartą per mėnesį.[13] Nors ispanų bendruomenė paskutiniais dešimtmečiais tapo mažiau religinga, stipriai tikintys imigrantai iš Lotynų Amerikos padėjo katalikų bažnyčiai atsigauti.

Pasiskirstymas pagal religijas
Krikščionys
  
 76 %
Nereligingi
  
 19 %
Musulmonai
  
 2.3 %
Judėjai
  
 0.1 %
Kiti
  
 1.7 %

Didžiausi miestai

redaguoti
 
Malagos panorama

Pasak 2003 m. statistikos didžiausi Ispanijos miestai yra:

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Ispanijos miestai.
  1. Madridas 3 092 759
  2. Barselona 1 621 537
  3. Valensija 780 653
  4. Sevilija 709 975
  5. Saragosa 626 081
  6. Malaga 568 305
  7. Mursija 391 146
  8. Gran Kanarijos las Palmas 377 600
  9. Maljorkos Palma 367 277
  10. Bilbao 353 567

Ekonomika

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Ispanijos ekonomika.

Kultūra

redaguoti
Pagrindiniai straipsniai – Ispanijos kultūra ir UNESCO pasaulio paveldo sąrašas.

Ispanija yra žinoma dėl savo įvairiapusio kultūrinio paveldo, kuriam įtakos turėjo daugybė tautų ir asmenybių. Ispanijos kultūros ištakos yra Iberijos, lotynų, vestgotų, Romos katalikų, ir islamo kultūrose. Tautinės Ispanijos kultūros savitumas buvo formuojamas tarp centrinės Ispanijos, kurioje paskutiniais amžiais dominuoja Kastilija, ir kitų regionų tvyrančios įtampos. Tautos istorija ir Viduržemio bei Atlanto regiono aplinka turėjo daug įtakos kultūros formavimuisi. Po Italijos, Ispanija yra antra pagal į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų skaičių, 40 objektų.

Mokyklos

redaguoti
 
Don Kichoto autorius Migelis de Servantesas

Švietimas Ispanijoje yra nemokamas ir privalomas nuo 6 iki 16 metų. Dabartinė švietimo sistema buvo įvesta Švietimo įsakymu 1990-aisiais, Ley Orgánica de Ordenación General del Sistema Educativo – Bendras Švietimo sistemos organizavimo įsakymas.

Literatūra

redaguoti

Terminas „Ispanų literatūra“ apima ne tik kūrinius, sukurtus rašytojų iš Ispanijos, bet visus, parašytus ispanų kalba. Dėl istorinės, geografinės ir kartų įvairovės, ispanų literatūra yra paveikta daugelio dalykų ir yra labai įvairi.

Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes) yra bene žymiausias ispanų rašytojas. Jo romanas „Don Kichotas“ yra žymiausias kūrinys ispanų literatūroje ir vienas reikšmingiausių Europos renesanso kultūros rašytinių paminklų.

XVII a. garsiausiu baroko laikotarpio dramaturgu minimas Lopė de Vega. XX a. tarptautinio žinomumo pasiekė ispanų poetas Federikas Garsija Lorka.

Vaizduojamieji menai

redaguoti

Pirmuoju reikšmingu Ispanijos dailininku Europos kultūroje tapo iš Graikijos kilęs XVI a. vėlyvojo renesanso tapytojas El Grekas. XVII a. suklestėjo Ispanijos natūralistinė tapybos mokykla. Šio baroko laikotarpio tapytojas Diegas Velaskesas laikomas vienu iškiliausių kūrėjų ir jo paveikslas „Las Meninas“ − vienu žinomiausių Europos dailės istorijoje. Kiti garsūs XVII a. ispanų tapytojai: Franciskas de Surbaranas, Bartolomė Estebanas Muriljas ir Italijoje kūręs Chosė de Ribera. Garsiausiu Ispanijos romantizmo tapytoju buvo Fransiskas Goja (1746−1828). XIX a. pabaigoje Ispanijos Barselonos mieste kūrė vienu garsiausių Europos architektų įvardijamas Antoni Gaudi (1852−1926). XX a. iš Ispanijos iškilo grupė kūrėjų, kurie laikomi vienais reikšmingiausių modernistinėje dailėje. Tai Pablas Pikasas, Salvadoras Dali, Choanas Miro, Chuanas Grisas, Eduardas Čiljida, Antoni Tapiesas ir kiti.

Madride įsikūręs vienas garsiausių pasaulio muziejų − Prado muziejus. Kiti populiarūs muziejai: Karalienės Sofijos muziejus ir Thyssen-Bornemisza muziejus Madride.

Sportas

redaguoti

1964 m. Ispanijoje vyko II Europos futbolo čempionatas, 1982 m. – XII pasaulio futbolo čempionatas.

Taip pat skaitykite

redaguoti


Pastabos

redaguoti
  1. ↑ Kai kuriuose autonominiuose regionuose katalonų, galisų, baskų ir oksitanų kalbos yra oficialios.
  2. ↑ Ispanija naudoja CET/CEST laiko juostas, išskyrus Kanarų salas, kurios naudoja WET/WEST laiko juostas.

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ „Anuario estadístico de España 2008. 1ª parte: entorno físico y medio ambiente“ (PDF). Instituto Nacional de Estadística (Spain). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 14 April 2015.
  2. ↑ „Surface water and surface water change“. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD). Nuoroda tikrinta 11 October 2020.
  3. ↑ „INEbase / Demografía y población /Padrón. Población por municipios /Estadística del Padrón continuo. Últimos datos datos“. ine.es. Nuoroda tikrinta 11 February 2021.
  4. ↑ 4,0 4,1 „World Economic Outlook Database, October 2020“. IMF.org. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 11 February 2021.
  5. ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 (Angliškai)Europeans and their Languages (8 ir 13 psl.)
  7. ↑ (Angliškai)Languages of Spain (Pastaba: Duomenys yra iš 1996 m., nuo to laiko galėjo ženkliai pakisti)
  8. ↑ (Angliškai)„Population in Europe in 2005“ (PDF). Eurostat. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
  9. ↑ (Ispaniškai)http://www.ine.es/prensa/np503.pdf
  10. ↑ 10,0 10,1 (Angliškai)Spain Tries to Buy Out Immigrants Archyvuota kopija 2009-05-14 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ (Lietuviškai)http://www.marketnews.lt/naujiena/ispanija_imigrantai_stai_jums_2_metu_alga_vaziuokit_namo
  12. ↑ (Angliškai) Wall Street Journal: Spain’s Jobs Crisis Leaves Immigrants Out of Work
  13. ↑ (Ispaniškai)BARÓMETRO DE OCTUBRE (32 ir 32a klausimai)

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Ispanija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Ispanija

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ispanija&oldid=7297235"
  NODES
Intern 2
iOS 13
languages 2
mac 7
os 295