Ispanijos Nyderlandai

Ispanijos Nyderlandai – administracinis-teritorinis Šventosios Romos imperijos vienetas 1581–1713 m. dabartinės Belgijos, Liuksemburgo ir šiaurinės Prancūzijos teritorijoje. Jį sudarė tam tikras skaičius feodalinių valstybių, kurias visas valdė Ispanijos Habsburgų dinastija.

Ispanijos Nyderlandai ol. Spaanse Nederlanden
← 1581 – 1713 →
Valstybė	Šventosios Romos imperija
Apskritis	Burgundijos apskritis
Administracinis centras	Briuselis
Valstybės	7 (1648)

Kartais Ispanijos Nyderlandų pradžia laikomi 1556 m., kai Karolis II perdavė Nyderlandus Ispanijos Habsburgų atšakai.

Raida

1556 m. Habsburgų Nyderlandus^{[neveikianti nuoroda]} valdęs Karolis II atsisakė sosto ir paskelbė, kad visos Habsburgų valdos padalijamos į kelias dalis. Habsburgų Nyderlandai, kaip ir visa Burgundijos apskritis, turėjo pereiti Ispanijos Habsburgų atšakai, t. y. jo sūnui Filipui II. Kadangi 1568 m. Nyderlanduose prasidėjo Nyderlandų revoliucija, o 1581 m. septynios šiaurinės provincijos atsiskyrė kaip nepriklausoma valstybė Nyderlandų Septynių Provincijų Respublika, Habsburgų valdos Nyderlanduose labai sumažėjo. Tik Parmos hercogo Aleksandro Farnezės dėka, pietinės Habsburgų Nyderlandų teritorijos buvo išlaikytos Ispanijos karūnai. Po 1581 m. jos tapo žinomos kaip Pietiniai Nyderlandai, arba Ispanijos Nyderlandai.

Nepaisant to, kad 1581 m. de facto atsiskyrė šiaurinės provincijos, Ispanija šio atsiskyrimo nepripažino ir išliko karo būklėje su Nyderlandais iki pat 1648 m. Vestfalijos sutarties. Šio Aštuoniasdešimties metų karo metu buvo nualintas krašto ūkis, daug gyventojų migravo į šiaurę, t. y. į Nyderlandus, bėgdami nuo Ispanijos inkvizicijos ir mokesčių politikos. Seniau turtingiausia Žemutinių provincijų pietinė dalis dabar ėmė nusileisti šiaurinei, kur egzistavo nepriklausoma valstybė.

1648 m. Ispanija buvo priversta pripažinti šiaurinių provincijų nepriklausomybę ir atiduoti nepriklausomiems Nyderlandams šiaurines Flandrijos, Brabanto provincijų dalis (jos tapo administruojamos kaip generalinės žemės). Tuo pačiu metu Ispanija kariavo su Prancūzija, kurios armijos siaubė pietinius Ispanijos Nyderlandų pakraščius. 1659 m. Pirėnų sutartimi Prancūzija atėmė Artua ir Kambrė. 1668 ir 1678 m. sutartimis ji pasiėmė pietinę Flandriją ir pietinį Hainautą. Po šių sutarčių susiformavusi šiaurinė Prancūzijos riba atitinka dabartinę Prancūzijos-Belgijos sieną. Taip Pietinių Nyderlandų teritorijos labai susitraukė.

1701–1713 m. Ispanija įsitraukė į Ispanijos įpėdinystės karą, po kurio ji visiškai pralaimėjo. 1713 m. Utrechto sutartimi jos valdoma teritorija Ispanijos Nyderlandai perėjo Habsburgų monarchijai ir tapo žinomi kaip Austrijos Nyderlandai.

Provincijos

Nyderlandų feodalinės valstybėlės ir provincijos su 1648 m. padalinimo riba.

Ispanijos Habsburgų valdos 1580 m.

Kai iš buvusių 17 Habsburgų Nyderlandų provincijų 7 paskelbė nepriklausomybę, Pietiniams Nyderlandams liko 10 provincijų. 1648 m. Ispanijos Nyderlandus sudarė:

• Artua grafystė (prarasta Prancūzijai 1659 m.),
• Brabanto kunigaikštystė,
• Flandrijos grafystė (pietinė dalis prarasta Prancūzijai),
• Gelderso kunigaikštystės Oberkvartieris,
• Hainauto grafystė (pietinė dalis prarasta Prancūzijai),
• Limburgo kunigaikštystė,
• Liuksemburgo kunigaikštystė,
• Mecheleno grafystė,
• Namiūro grafystė,
• Kambrė (prarasta Prancūzijai 1659 m.)

Kunigaikščiai ir vietininkai

Ispanijos Nyderlandus valdė šie Ispanijos karaliai, kurie nominaliai titulavosi Burgundijos kunigaikščiais:

• Pilypas II Habsburgas – 1556–1598 m.,
• Pilypas III Habsburgas – 1598–1621 m.,
• Pilypas IV – 1621–1665 m.,
• Karolis II Pamišėlis – 1665–1700 m.,
• Pilypas V Anžu – 1700–1713 m.

Ispanijos Nyderlandai buvo valdomi vietininkų, kurie šiame administraciniame vienete atstovavo Burgundijos kunigaikščius:

• 1581–1592 m. – Alessandro Farnese, Parmos hercogas,
• 1592–1594 m. – Peteris Ernstas I, Mansfeldo grafas,
• 1594–1595 m. – Ernstas Austras, Austrijos erchercogas,
• 1595–1596 m. – Pedro Henriquez de Acevedo, Fuentės grafas,
• 1596–1621 m. – Albrechtas VII, Austrijos erchercogas, nuo 1598–1621 m. formaliai nepriklausė Ispanijai,
• 1621–1633 m. – Izabelė Klara Eugenija, Ispanijos infantė,
• 1633–1641 m. – Ferdinandas Ispanas, Ispanijos infantas,
• 1641–1644 m. – Franciskas iš Melo, Terceiros markizas,
• 1644–1647 m. – Emmanuel de Moura Cortereal, Castel Rodrigo markizas,
• 1647–1656 m. – Leopoldas Vilhelmas, Austrijos erchercogas,
• 1656–1659 m. – Chuanas Chosė,
• 1659–1664 m. – Luis de Benavides Carillo, Fromiatos markizas,
• 1664–1668 m. – Francisco de Moura Cortereal, Castel Rodrigo markizas,
• 1668–1670 m. – Íñigo Melchor Fernández de Velasco, Ferijos hercogas,
• 1670–1675 m. – Juan Domingo de Zuñiga y Fonseca,
• 1675–1677 m. – Carlos de Gurrea, Vilahermosos hercogas,
• 1678–1682 m. – Alessandro Farnese,
• 1682–1685 m. – Otto de Grana, Kareto markizas,
• 1685–1692 m. – Fray Antonio de Agurto, Kastanjos markizas,
• 1692–1706 m. – Maksimilijonas II Emanuelis, Bavarijos kurfiurstas.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.