Istrija

Europos istorinis regionas: Istra
Šalis	šiaurės vakarų Kroatija, pietų Slovėnija
Tautos	kroatai, slovėnai, istrai
Valstybės	Istrijos marka
Miestai	Pula, Porečas

Istrija (it. Istria, kroat. Istra) – didžiausias pusiasalis Adrijos jūroje, priklauso daugiausia Kroatijai, nedidelė dalis – Italijai ir Slovėnijai.

Geografija

Pusiasalis yra trikampės formos, įsiterpęs tarp Kvarnerio ir Triesto įlankų. Šiuo metu didžiąją jo dalį (89 proc.) apima Kroatijos Istrijos apskritis. Šiaurinį Istrijos pakraštį valdo Slovėnija (ši dalis yra vadinama Slovėnijos Istrija) ir keletas smulkių Italijos komunų į pietus nuo Triesto.

Didžioji dalis Istrijos – lygumos, kurios tik rytinėje dalyje pereina į Čičarijos ir Učkos kalnynus. Aukštis iki 1396 m (Učkos kalnas). Istrijoje daug pakrančių, tinkamų uostams, todėl didžiuma gyvenviečių koncentruojasi pajūryje.

Istorinė Istrija, kaip istorinis regionas, ne visai sutapo su pusiasaliu. Rytine jo riba ilgus amžius buvo Arsijos (Rašos) upė, už kurios driekėsi Liburnija (nuo viduramžių – Kroatija). Šiaurėje Istrija apėmė visą Kraso plynaukštę ir dabartinę Italijos Triesto provinciją.

Istorija

Pusiasalio pavadinimęs kilęs nuo ilyrų genties (Histri) istrų pavadinimo. Jie buvo įsiterpę tarp venetų šiaurėje ir liburnų rytuose. Nuo kitų ilyrų jie stipriai skyrėsi savo kalba ir kultūra. Romėnai aprašė šią gentį kaip žiaurius piratus, kuriuos saugo sunkiai naviguojamos uolėtos pakrantės. Romėnai juos galutinai palaužė tik po dviejų karinių kampanijų, 177 m. pr. m. e. ir inkorporavo, kartu su venetais, į Italijos provincijos X regioną (dar vadinamą Venetija ir Istrija).

Žlugus Vakarų Romos imperijai, Istrija atiteko Ostgotų karalystei, vėliau čia viešpatavo Bizantija, Avarų kaganatas, o 751 m. regioną prisijungė Langobardų karalystė. Maždaug tuo metu į regioną kėlėsi slavai, kurie palaipsniui slavizavo vietos krikščionių lotyniškai kalbančias bendruomenes. Manoma, kad šių bendruomenių kalba buvo dabar jau mirštančios istrijotų kalbos pirmtake. 789 m. Istriją nukariavo Frankų imperija. Čia įvyko lemiamas mūšis tarp frankų ir kroatų, kuris sustabdė imperijos plėtimasį į Balkanus. Šiame pasienio regione 799 m. įkurta Istrijos marka, kuri išliko kaip atskiras teritorinis vienetas iki pat XIX a.

Iš pradžių pavaldi Friulio kunigaikštystei, vėliau markai, ilgainiui Istrijos marka perėjo Bavarijos kunigaikščių valdžion. 976 m. nuo Bavarijos atskyrus pietines dalis, Istrija atiteko naujai įkurtai Karintijos kunigaikštystei, kartu su Krainos, Veronos, Vindijos ir kitomis markomis.

XI a. Istrijos istorija buvo artimai susijusi su gretimos Krainos istorija, mat čia dvi feodalines valdas valdė tie patys monarchai. Nuo XII a. čia įsigalėjo Gerco grafystės grafai Meinhardineriai, o 1374 m. Istrija, kaip ir kitos kaimyninės feodalinės valdos, perėjo Habsburgams. Kraštas buvo menkai germanizuotas, ir slaviškos populiacijos čia sudarė daugumą.

Tiesa, nuo 1267 m. Istrijos pajūryje aktyviai reiškėsi Venecijos Respublika, kuri ilgainiui nukariavo visą pakrantę su svarbiausiais miestais, ir prijungė ją prie Jūrinės Venecijos. Habsburgams teliko tik vidinės krašto teritorijos su svarbiausiu miestu Pazinu (Mitterburg). Italai sparčiai italizavo Istrijos pakrantę.

1806 m. visą Istriją nukariavo Napoleonas, kuris ją prijungė prie satelitinės Italijos karalystės, o 1810 m. – prie Ilyrijos provincijų. 1813 m. jas susigrąžino Austrijos imperija, kuri padarė Istriją Ilyrijos karalystės dalimi. 1849 m. iš Istrijos, Goricijos ir Triesto suformuotas administracinis vienetas – Austrijos pajūris.

1919 m. po Austrijos-Vengrijos išardymo, visas Austrijos pajūris, taigi ir Istrija, perėjo Italijai, nepaisant to, kad regione didžiumą sudarė slaviškai kalbanti populiacija. Italai pradėjo griežtą italizacijos politiką, drausdami slavų kalbas mokyklose ir bažnyčioje. Tai kėlė slovėnų ir kroatų nepasitenkinimą ir rezistenciją.

Daugelis Istrijos miestų turi 2 oficialus pavadinimus – itališką ir kroatišką. Tai 1920 m. palikimas, kai Istrija buvo atiduota Italijai, kadangi per Pirmąjį pasaulinį karą prisidėjo prie sąjungininkų. Antrojo pasaulinio karo metu regionas tapo italų partizanų tvirtove. 1943 m. didžioji Istrijos dalis buvo perduota Jugoslavijai, 1945 m. likusi teritorijos dalis.

Iš karto po to prasidėjo masinis italų egzodas iš Istrijos. Paliktos žemės ir miestai buvo apgyvendinami slavų kolonistais. Istrija pagal lingvistines ribas apytikriai padalinta tarp Kroatijos ir Slovėnijos socialistinių respublikų. Po Jugoslavijos subyrėjimo 1991 m., Istrija liko padalinta tarp Kroatijos ir Slovėnijos. Istrijos pakrantės miestai turi itališką architektūrą – tai Venecijos valdymo šimtmečių palikimas.

Nuorodos

• Oficiali Istrijos turizmo valdybos svetainė (slovėnų k.)