Jogačara

Jogačara (skr. योगाचार = IAST: yogācāra „jogos atlikimas“), dar vadinama Vidžnianavada, Čitamatra, Vidžniaptimatra, – viena iš dviejų (drauge su madhjamaka) Mahajanos budizmo filosofinių ir ontologinių sistemų. Susiklostė IV–V a. Šis mokymas daugiausia paplito Tibete, Kinijoje, Mongolijoje, Japonijoje.

Pavadinimas čitamatra (cittamātra) reiškia „tik suvokimas“, vidžnianavada (vijñānavāda) – „mokymas apie sąmonę“, vidžniaptimatra (vijñapti-mātra) „tik pavadinimas, tik pranešimas“. Ši sistema laikoma subjektyviniu realizmu, pabrėžiant, kad asmeniniai karminiai faktoriai, apsprendžiantys tikrovės suvokimą, turi būti savotiški kiekvienai būtybei.

Jogačara laikoma 3 Dharmos Rato posūkio mokymu. Jam atstovauja tokie mokytojai kaip Maitrėja Natha, Asanga (IV a.), Vasubandhus (V a.), Dignaga (VI a.), Dharmakirtis (VII a.). Į Tibetą šį mokymą nunešė Atišos mokinys Dharmarakšita, kurio mokymo elementai priimti daugumos Tibeto budizmo mokyklų.

Jogačara nesutarė su Madhjamaka dėl sąmonės reikšmės: pasak Madhjamakos nėra absoliučios tikrovės, tik konvencionali tikrovė, tuo tarpu Jogačara teigė, kad būtent sąmonė (per alaja vidžnianą (pasąmonę, sąmonės kaupyklą)) ir yra absoliuti tikrovė.

Pasak Jogačaros, tikra yra tiktai sąmonė (vidžniana), o visos dharmos apraiškos ir išorinis pasaulis už sąmonės ribų yra netikras ir apgaulingas. Tikras yra tik pažįstantis subjektas. Išskiriama keletas sąmonės lygmenų, iš kurių aukščiausias yra alaja vidžniana (sąmonės kaupykla). Ji tvarko ir palaiko visus kitus sąmonės lygmenis. Tačiau tai nėra dvasinė substancija, nei nirvana, o „sąmonės srautas“, kuris turi būti pabudintas. Tik sąmonę Jogačara laiko nepatenkančią į samsarą. Jei Madhjamaka logikos pagalba bando parodyti jos vidinius prieštaravimus ir išvesti žmogų anapus logikos, tai Jogačara naudodamasi logika parodo sąmonės įsipainiojimą į iliuzijas bei kelią iš jų išsivaduoti. Daug Jogačaros loginių pasiekimų buvo perimti visos Mahajanos, pateko ir į tantrinę Vadžrajanos sistemą.

Tiesa, vėliau Jogačara vystėsi klasikinio subjektyviojo idealizmo linkme, aprašoma sąmonė vis labiau įgavo amžinos, nekintančios substancijos savybių. Iš to išsivystė Tathagatagarbhos mokymas, apie Budos prigimtį kiekvienoje būtybėje. Tokiu pavidalu Jogačara paplito Kinijoje ir Japonijoje.

Jogačara aprašo 3 sąmonės prigimtis:

• Parikalpita („įsivaizduojama prigimtis“) – kai reiškiniai suvokiami netinkamai, remiasi melagingomis koncepcijomis, kyla dėl klaidų ir objektyvumo trūkumo;
• Paratantra („priklausoma prigimtis“) – kai išaiškėja reiškinių priežastingumas;
• Parinišpana („visiška prigimtis“) – kai reiškiniai suvokiami tokie, kokie esti, be koncepcijų.

Sąmonė Jogačaroje suprantama 8 lygmenų (6 juslių – regos, klausos, kvapo, skonio, lytėjimo, mentalinė bei užteršta klišta-manas ir saugykla alaja vidžiana). Per juos aiškinama ciklinė būtybių būtis samsaroje ir karmos mechanizmas, lemiantis naują gimimą. Karma nebūtinai pasireiškia tuoj pat, o laukia tam tinkamos galimybės. Todėl tam reikalinga alaja vidžniana, kurioje galėtų kauptis karminių veiksmų pėdsakai (vasana) arba sėklos (bidža). Karminiai veiksmai alaja vidžnianoje sėja sėklas, kurios, atsiradus tinkamai progai, sudygsta ir nulemia karminius rezultatus. Tai nulemia ir atgimimų prigimtį.

Svarbi sąvoka yra abhūtaparikalpa – iliuzinis įsivaizdavimas apie dvilypę reiškinių prigimtį, kai iš tiesų visi daiktai yra išoriniai ir stebėtojo nėra.