Julian Tuwim

Julianas Tuvimas
Gimė	1894 m. rugsėjo 13 d. Lodzė, Lenkija
Mirė	1953 m. gruodžio 27 d. (59 metai) Zakopanė, Lenkija
Tautybė	lenkų/žydų
Veikla	Poetas
Sritis	Grožinė literatūra
Vikiteka	Julian Tuwim

Julianas Tuvimas (lenk. Julian Tuwim, 1894 m. rugsėjo 13 d., Lodzėje – 1953 m. gruodžio 27 d., Zakopanėje) – lenkų poetas. Jis taip pat buvo rašytojas, operečių libreto ir dainų tekstų autorius.

Savaitės laikraščio „Wiadomości Literackie“ (liet. Literatūros žinios) bendraautorius.

Poetas turėjo daugybę slapyvardžių: „Oldlen“, „Tuvim“, „Schyzio Frenik“, „Jan Wim“, „Pikador“, „Roch Pekiński“, „Owóż“, „Atoli“ ir kiti.

Biografija

Jaunystė

Poetas gimė Lodzėje, Widzewskos gatvėje (šiuo metu Kalińskiego), asimiliuotų Lenkijos žydų šeimoje. 1904–1914 m. lankė Valstybinę berniukų gimnaziją (lenk. Męskie Gimnazjum Rządowe) Lodzėje. Mokėsi prastai, ypač blogai išmanė matematiką, dėl to kartojo 6-ą klasę. Mirus Juliano tėvui, jo motinai pablogėjo psichinė sveikata, dėl ko ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Sunkumai šeimoje paveikė būsimojo poeto psichiką: paauglystėje kentėjo nuo depresijos, turėjo daugybę fobijų bei priklausomybę nuo alkoholio.

1916 m. persikėlė į Varšuvą, kur Varšuvos universitete pradėjo studijuoti filosofiją ir teisę. Tačiau jau po pirmo semestro nutraukė studijas. 1916 m. Julianas Tuvimas kartu su savo kolegomis rašytojais Antanu Slonimskiu (Antoni Słonimski) ir Jaroslavu Ivaškevičiumi (Jarosław Iwaszkiewicz) įkūrė poetų grupę „Skamander“.

Domėjosi politika. Po 1918 m. kelis metus buvo susižavėjęs atsikuriančia Lenkija ir valstybės vadovu Juzefu Pilsudskiu. Lenkijos ir bolševikų karo metais jis dirbo vyriausiojo vado Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) spaudos tarnyboje. Vėliau jo pažiūros pakrypo į kairę, tačiau tai netrikdė santykių su valstybiniais sluoksniais. Jo eilėraštis "Pokylis operoje" (Bal w operze), kuriame aštriai kritikuotas tuometinis elitas buvo uždraustas cenzūros.

Scenos artistų ir kompozitorių sąjungos (lenk. Związek Artystów i Kompozytorów Scenicznych (ZAiKS)) steigėjas.

Emigracija

Prasidėjus Antrojam pasauliniam karui išvyko į Rumuniją, vėliau keliavo per Jugoslaviją ir Italiją. Galiausiai sustojo Prancūzijoje. 1940 m. vasarą jis išvyko į Portugaliją, Lisaboną, o iš ten, po mėnesio atvyko į Braziliją, Rio de Žaneirą, kur prie jo prisijungė Kazimeras Vieržinskis (Kazimierz Wierzyński). Ten poetas pradėjo kurti poemą „Lenkijos gėlės“ (lenk. Kwiaty polskie). Vėliau J. Tuvimas kartu su kolega persikėlė į JAV, kur apsigyveno Niujorke penkeriems metams (1942–1946).

Būdamas emigracijoje J. Tuvimas dirbo žurnalo „Naujoji Lenkija“ (Nowa Polska) redaktoriumi. Keliaudamas, rašytojas visą savo biblioteką, kurioje buvo keli tūkstančiai tomų ir jo rankraščių vežėsi bagaže, kuris vėliau buvo pamestas.

Grįžimas į Lenkiją

1946 m. birželio mėn. Julianas Tuwimas grįžo į tėvynę ir tapo Lenkijos armijos muzikinės komedijos teatro (Teatr Komedii Muzycznej WP) vadovu, o po metų – Naujojo teatro Varšuvoje (Teatr Nowy) vadovu.

Julianas Tuvimas lenkų antisemitams, ypač tarpukariu, išliko žydu per amžius ir todėl buvo žiaurių išpuolių objektas. Jis buvo apkaltintas lenkiškos literatūros „vartojimu“: „Tuwim nerašo lenkiškai, o tik lenkų kalba (…), o jo dvasia silpna“ (lenk. Tuwim nie pisze po polsku, lecz tylko w polskim języku (…), a jego duch szwargoce (Prosto z mostu, 1930)). Daugeliui žydų jis buvo išdavikas, pasirinkęs lenkiškumą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis visgi pasisakė už žydų asimiliaciją.

Po karo Tuvimų šeima gavo apleistą namą Anine, kur apsigyveno kartu su poeto seserimi Irena Tuwim. 1953 m. gruodžio 27 d. J. Tuvimas mirė Zakopanėje nuo staigaus širdies smūgio. Palaidotas Varšuvoje, karių kapinėse.

Šeima

Poeto tėvas Izor Tuwim (1858–1935) baigė mokyklą Karaliaučiuje, studijavo Paryžiuje. Mirė 1935 m., palaidotas naujosiose žydų kapinėse, Lodzėje. Juliano Tuvimo motina, Adela Krukovska, gimė 1872 m. sausio 9 d., Marijampolėje. Po vyro mirties ją ištiko sunki psichinė liga: ji bandė nusižudyti. Paskutinius savo gyvenimo metus ji praleido psichiatrijos ligoninėje Otvocke, Lenkijoje. Žuvo Holokausto metu. Sesuo - lenkų poetė Irena Tuwim.

J. Tuvimas 1919 m. balandžio 30 d. Didžiojoje Sinagogoje, Lodzėje, vedė Stefaniją Marchviovną (Stefania Marchwiówna). Poetui grįžus iš emigracijos, pora įsivaikino dukrą Evą iš Otvocko vaikų namų.

Kūryba

Kaip rašytojas debiutavo 1911 m., kai išvertė į esperanto kalbą Leopoldo Staffo eilėraščius, kuriuos publikavo laikraštis „Pola esperantisimio“. 1913 m. laikraštyje „Kurier Warszawski“ pasirodė jo pirmas eilėraštis „Prośba“ (liet. „Prašymas“). Kūrinį rašytojas pasirašė „St. M.“ – savo būsimos žmonos Stefanijos Marchviuvnos (lenk. Stefania Marchwiówna) inicialais.

1919 m. su bendraminčiais įsteigė poetų grupę „Skamander“.

Poezijai būdingas subtilus jumoras. J.Tuvimas yra lyriškų eilėraščių (rink. „Siódma jesień“ (liet. „Septintasis ruduo“), „Sokrates tańczący“ (liet. „Šokantis Sokratas“) ir kt.) ir satyrinių kūrinių autorius. Poezija suaugusiems nėra vienareikšmiška bei lengvai suprantama. Juos sunku suprasti dėl poeto įžvalgaus ir gilaus požiūrio į kalbą: J. Tuvimas savo eilėraščiuose naudojo daugybę skirtingų žodžių virsmų bei reikšmių. Julianas Tuvimas rašė ne tik grožiu ir kultūra pasižyminčius kūrinius, tačiau sukūrė eilėraščių paprasta, šnekamąja kalba („Į paprastą žmogų“ (lenk. Do prostego czlowieka)).

Literatūrinių žurnalų „Skamander“, „Wiadomości Literackie“ (liet. „Literatūros žinios“), „Cyrulik Warszawski“ bendraautorius ir redaktorius.

Vertė poeziją iš prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbų. Taip pat vertė iš rusų kalbos – Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo, Nikolajaus Gogolio, Boriso Pasternako kūrinius.

Populiariausia poeto kūrybos dalis yra eilėraščiai vaikams: „Lokomotywa“ (liet. „Lokomotyvas“), „Pan Hilary“ (liet. „Ponas Hilaris“), „Ptasie radio“ (liet. „Paukščių radijas“), „Bambo“ (liet. „Bembis“), „Słoń Trąbalski“ ir kt. Onomatopėjos meistras (geriausias pavyzdys - eilėraštis "Lokomotyvas").

Antrojo pasaulinio karo metu tremtyje J.Tuvimas parašė savo svarbiausią kūrinį - epą "Lenkiškos gėlės". Po grįžimo iš Amerikos į pokarinę Lenkiją dėjo dideles viltis, tačiau po valstybinės cenzūros išpuolių užsidegimas priblėso. Susidūręs su pirmųjų pokario metų realybe rašė mažai. Palinko į literatūrinių įdomybių ir įvairenybių, kurias spausdino mėnraštyje "Problemy" ir išleido tritomiu Cicer cum Caule.

Svarbiausi kūriniai

• Czyhanie na Boga (Atsisukimas nuo Dievo, 1918 m.)
• Sokrates tańczący (Šokantis Sokratas, 1920 m.)
• Siódma jesień (Septintasis ruduo, 1921 m.)
• Wierszy tom czwarty (Eilėraščiai, ketvirtas tomas, 1923 m.)
• Murzynek Bambo (Juodasis berniukas Bambo, 1923-1924 m.)
• Czary i czarty polskie (1924 m.)
• Wypisy czarnoksięskie (1924 m.)
• A to pan zna? (Ar tu tai žinai, pone?, 1925 m.)
• Czarna msza (Juodosios Mišios, 1925 m.)
• Słowa we krwi (Žodžiai kraujyje, 1926 m.)
• Tajemnice amuletów i talizmanów (Amuletų ir talismanų paslaptys, 1926 m.)
• Biblia cygańska i inne wiersze (Čigonų Biblija ir kiti eilėraščiai, 1932 m.)
• Bal w operze (Pokylis operoje, 1936 m., publikuota 1946 m.)
• Rzepka (Ropė, 1938 m.)
• Lokomotywa (Lokomotyvas, 1938 m.)
• Kwiaty polskie (Lenkiškos gėlės, 1940–1946 m., publikuota 1949m.)
• Piórem i piórkiem (Su plunksna ir plunksnele, 1951 m.)

Bibliografija

• Keane, Barry (2004) "Skamander. The Poets and Their Poetry. ", Agade: Warszawa, ISBN 83-87111-29-5.
• Mortkowicz-Olczakowa, Hanna (1961). „Bunt wspomnień.“ Państwowy Instytut Wydawniczy.