Katalonijos istorija

Katalonija (kat. Catalunya) nuo Karolio Didžiojo laikų iki XVII a. vidurio buvo vientisas istorinis regionas,^{[reikalingas šaltinis]} tačiau 1659 m. pagal Pirėnų sutartį buvo padalintas tarp Ispanijos ir Prancūzijos karalysčių. Šiuo metu Katalonija turi autonominį statusą Ispanijos karalystėje.

Europos regionas Catalunya
Vėliava
Šalis	šiaurės rytų Ispanija, Andora, gretimos sritys Prancūzijoje
Tautos	katalonai
Kalba	katalonų kalba
Valstybės	Barselonos grafystė, Katalonijos kunigaikštystė
Miestai	Barselona, Cherona, Taragona,

Istorinio regiono apibrėžimas

Katalonų kalbos arealas

Nuo XVII a. vidurio Katalonijos istorinis regionas paprastai tapatinamas su dabartinio Katalonijos autonominio regiono teritorija Ispanijos sudėtyje. Šis regionas apima šiaurės rytinę Pirėnų pusiasalio dalį, kur vakaruose yra ribojamas Viduržemio jūros, šiaurėje – Pirėnų kalnų, rytuose – Aragono, o pietuose siekiasi su Valensija.

Platesne prasme istorinei Katalonijai taip pat gali būti priskiriamas Šiaurės Katalonijos regionas (dab. Rytų Pirėnų departamentas), kuris buvo atskirtas nuo katalonų žemių ir prijungtas prie Prancūzijos XVII a.

Dar platesne prasme Katalonijai (kat. Països Catalans) priskiriamos visos katalonų kalba kalbančios teritorijos – taigi, ir Andora, didžioji dalis Valensijos bei Balearų salos, o taip pat siauras rytinis Aragono regiono ruožas la Franža (kat. La Franja) .

Priešistorė ir senovė

Katalonijos istorijos periodizacija iš esmės sutampa su bendra Europos istorijos periodizacija.

Priešistorė apibūdinama pagal archeologinius radinius Katalonijos teritorijoje ir apima pirmykščių žmonių kultūrų (įskaitant neandertaliečius), paleolito, mezolito radinius, neolito stovyklas. Periodas tęsiasi iki brozos amžiaus pradžios (1200 m. pr. m. e.).

Seniausi žmogaus pėdsakai Katalonijos teritorijoje aptinkami iš Viduriniojo paleolito, datuojami apie 200 tūkst metų. Dėl gausaus krašto miškingumo, kuris leido sėkmingai plėtoti medžioklę ir rinkimą, mezolitas ir epipaleolitas čia užsitęsė ilgiau: neolito revoliucija čia vyko tik V tūkst. pr. m. e. Nuo III tūkst. pr. m. e. Katalonijos teritorijose pradėtas vartoti varis, taigi, persiritama į eneolito fazę, o pirmieji bronzos dirbiniai datuojami II tūkst. pr. m. e. pirmąja puse.

II tūkst. pr. m. e. II pusėje Katalonijos bronzos gamintojai greičiausiai buvo indoeuropiečiai, mat šis kraštas sudarė pietvakariausią laidojimo laukų kultūros arealą. Būtent šios kultūros kūrėjai pasižymėjo pirmosiomis urbanizuotomis gyvenvietėmis.

Pirėnų gentys III a. pr. m. e.

Apie VIII a. pr. m. e. Katalonijoje įsigalėjo geležies naudojimas, kurio tradicijos siejamos su svarbiausia senovės tauta iberais. Šie sukūrė pažangią civilizaciją,^{[reikalingas šaltinis]} kuriai būdingos nemažos miestų tipo gyvenvietės, išvystytas žemės ūkis ir rašymo tradicija. Nors iberai buvo paplitę visame Pirėnų pusiasalyje, stipriausios jų tradicijos buvo būtent rytinėje jo dalyje, t. y. dabartinėse Katalonijos ir Valensijos žemėse (didžiausios gyvenvietės Tivisa, Lucentumas, Saguntas ir kt.). Kitose krašto dalyse iberų kultūrą ir kalbą ilgainiui išstūmė keltai bei keltiberai.

Nuo VI a. pr. m. e. dabartinių Katalonijos ir Valensijos žemių iberai aktyviai vystė ryšius su graikais. Pastarieji čia įkūrė savo kolonijas, tokias kaip Emporionas, Rodas ir Zakintas. Aktyvūs krašte buvo ir finikiečiai.

III–II a. pr. m. e. sandūroje rytinėje Pirėnų pakrantėje susidūrė Romos ir pūnų interesai. Pasibaigus Pūnų karui, 195 m. pr. m. e. dabartinių Katalonijos ir Valensijos žemės buvo inkorporuotos į Romos valstybę ir tapo Artimosios Ispanijos provincija. Tai buvo anksčiausiai pusiasalyje romėnų užvaldytos žemės. Suklestėjus Tarako miestui, 27 m. pr. m. e. provincija pervardinta Tarako Ispanija, ir jai priskirtos didelės teritorijos. Valdant romėnams, lotynų kalba pakeitė iberų kalbą, išvystytas žemės ūkis, kelių sistema.

Viduramžiai

Ispanijos markos grafystės

Viduramžiška Taragonos katedra

Nuo III a. silpstant Romos imperijai kraštas patyrė nemažą ekonominę krizę, čia plito krikščionybė. V a. į Pirėnus atsikėlė vestgotai, kurie čia sukūrė Vestgotų karalystę. Iš pradžių jos centras buvo Tulūzoje, o vėliau perkeltas į Toledą.

VIII a. Pirėnų pusiasalį užkariavo musulmoniška Omejadų dinastija, kuri 720 m. nukariavo ir Kataloniją. Musulmonų Pirėnuose užvaldytos valdos tapo žinomos kaip Al Andalus. Nesitaikstydamas su saracėnų invazija, Karolis Didysis sulaikė jų veržimąsi ir 795 m. Katalonijos šiaurinėje dalyje sukūrė Ispanijos marką.

Vėlesniaisiais amžiais Ispanijos markoje reiškėsi feodalinis susiskaldymas. Ji buvo susiskaldžiusi į visą eilę smulkių grafysčių, tokių kaip Barselonos, Gironos, Urgelio, Osonos, Besalu, Empurijos, Konflento, Serdanijos ir kt. Tačiau daugumoje jų ilgainiui įsigalėjo viena Barselonos dinastija, kurios pradininku laikomas Vilfredas Plaukuotasis (870–897 m.).

Markos kunigaikščiai palaipsniui atitolo nuo Frankų imperijos. 987 m. vietos valdovai jau nebeprisiekė ištikimybės frankams. XII a. pradžioje aptinkamas ir ankstyvasis Katalonijos, kaip regiono, paminėjimas: tuometinis Barselonos grafas Ramonas Berengeris III vadinamas „katalonų kunigaikščiu“ (lot. dux catalanensis).

Aragono karūna

Nuo XII a. Katalonijos grafai suartėjo su gretima Aragono karalyste. Aragono karaliui Ramirui II 1137 m. pasitraukus į vienuolystę, Barselonos grafas Ramonas Berengeris IV vedė mažametę jo dukrą Petronilją, taip tapdamas Aragono karaliumi. Tokiu būdu sukurta dinastinė unija, vadinama Aragono karūna. Ją sudarė dvi atskiros valstybės su skirtingomis teisinėmis ir politinėmis sistemomis bei atskira teritorine administracija. Nuo tada Barselonos grafų valdytos žemės buvo apjungtos į vientisą vienetą, žinomą kaip Katalonijos kunigaikštystė.

XIII–XV a. Aragono karūna tapo viena galingiausių Europos politinių galių. Katalonija, turėjusi priėjimą prie jūros ir uostus, buvo ypač aktyvi plėsdama valstybės teritorijas. Ji aktyviai vykdė rekonkistą. Naujai iš musulmonų atkariautos žemės tapo žinomos kaip Naujoji Katalonija, o dar piečiau 1238 m. suformuota Valensijos karalystė, tapusi trečiąja valstybės sudėtine dalimi. Taip pat buvo vykdoma jūrinė ekspansija: valstybė užvaldė Balearų salas (1231), Siciliją (1282), Sardiniją (1297), Andorą (1396), ir galiausiai Neapolio karalystę (1442).

Naujieji laikai

1410 m. mirus Aragono karaliui Martynui I, baigėsi Barselonos dinastija, ir nauju valdovu tapo Ferdinandas I iš kastiliškos Trastamarų dinastijos. Tuometinė Katalonija patyrė nemažą socialinę bei ekonominę krizę, kuri reiškėsi valstiečių (remença) sukilimais, karais ir net teritorijų netektimis.

Naujoji dinastija suartino Aragoną (ir Kataloniją) su Kastilija. Galutinį žingsnį žengė Ferdinandas II, kuris sukūrė dinastinę uniją su Kastilija, o vėliau – ir Ispanijos karalystę. Nepaisant to, Katalonijos kunigaikštystė iki pat XVIII a. išlaikė autonomiją per atskirą teisinę sistemą, administravimą ir pinigus.

Didieji geografiniai atradimai stipriai paveikė Katalonijos ekonomiką. Prekybai ir ekonomikai persikoncentravus į Atlantinę sistemą, sumenko Viduržemio jūros prekyba, taigi, ir Katalonijos galia. Aragono karūnos žemėse sustiprėjo Valensija, kurios uostams buvo patogiau vydyti atlantinę prekybą. Pati Katalonija marginalizavosi, silpnėjo jos tapatybė, suklestėjo neigiami reiškiniai, tokie kaip piratavimas ar plėšikavimas.

Nepaisant to, katalonai aršiai gynė savo teises ir priešinosi Ispanijoje stiprėjančioms centralizacijos tendencijoms. Jie neleido didinti mokesčių Pilypo IV laikais. Vykstant Trisdešimties metų karui (1618–1648), katalonai priešinosi Ispanijos valdžiai, o karo pabaigoje netgi susivienijo su Prancūzija ir netgi savavališkai paskelbė Katalonų Respubliką. Tai – vadinamasis Segadorų sukilimas. Sukilimas baigėsi Ispanijos kontrolės atkūrimu Katalonijoje ir šiaurinės krašto dalies perdavimu Prancūzijai 1659 m. Ten suformuota Rusijono provincija.

XVIII a. žymėjo dar didesnius katalonų teisių ir laisvių suvaržymus. Po Katalonijai nesėkmingo Ispanijos įpėdinystės karo, 1714 m. karalius Pilypas V panaikino Katalonijos autonomiją, paleido kortesą ir net perkėlė Barselonos universitetą. Dar vėliau katalonų kalba buvo išstumta iš pradinio bei vidurinio švietimo.

Naujausieji laikai

XIX a. pradžioje į Kataloniją įsiveržė revoliucinės Prancūzijos armija, kuri, nepaisant aktyvaus priešinimosi, 1812 m. prijungė kraštą prie Prancūzijos Imperijos ir valdė keletą metų. Tiesa, Napoleonas katalonams trumpam sugrąžino autonomiją. Prancūzų valdžiai pasibaigus 1814 m., katalonai įsivėlė į Pirmąjį karlistų karą, tikėdamiesi gauti daugiau teisių ir autonomijos Ispanijos sudėtyje. Tačiau jų viltys nepasiteisino.

Nepaisant politinio nestabilumo, XIX a. Katalonija sparčiai vystė ekonomiką ir industrializaciją, tapdama pirmaujančiu pramoniniu regionu Europoje. Čia dygo naujos gamyklos, daugėjo gyventojų. Tai stiprino vietos žmonių savimonę, sudarė prielaidas klestėti kultūrai bei tapatybei, o galiausiai išsivystyti ir katalonų nacionalizmui. XX a. pirmoji pusė žymėjo didžiausią katalonų stiliaus meno suklestėjimą, kuris prasiveržė vietos architektų ir dailininkų kūryboje.