Kerigma
Kerigma (sen. gr. κήρυγμα = kērygma 'paskelbimas') – krikščioniškosios teologijos terminas, kuriuo vadinamas paskelbtas Dievo žodis.[1]
Naujajame Testamente kerigma vadinamas skelbimo turinys (apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų, prisiartinusią Dievo karalystę), skelbimo veiksmas, skelbimo institucija. Ankstyvieji krikščionys kerigmą suvokė kaip žodinę tradiciją, pasakojimą (katechezę), kol tikėjimo dalykai buvo užrašyti. Plačiąja reikšme kerigma laikomas Evangelijos skelbimas netikintiesiems arba naujiesiems religijos išpažinėjams.[1]
Šį terminą išpopuliarino R. K. Bultmanas. XX a. pradžioje susidarė kerigminė teologija, tirianti krikščioniškosios žinios tikslingą sklaidą, kuri dabartinėje praktinėje teologijoje vadinama kerigmatika. Ši disciplina nagrinėja krikščioniškojo tikėjimo turinį, siekdama jį išreikšti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.[1]