Kultūrų geografija
Kultūros sritis – pasaulio teritorija vienijama kultūros. Panašios kultūros bruožų erdvės plyti labai didelėse teritorijose – kartais tai ištisi žemynai, kartais jos driekiasi per įvairias geografines zonas. Valstybių sienos dažnai yra kultūros sričių riba. Joms susikirtus kinta ir pačios kultūros. Pavyzdžiui, Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – baltosios Afrikos ir juodosios Afrikos. Juodosios Afrikos sritį apibūdina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.
Kultūros sričių ribos gali keistis. Pavyzdžiui, būtų naujai brėžiama Šiaurės Amerikos ir Lotynų Amerikos kultūrų riba, jei į JAV pietų valstijas imigruotų daugiau italų ar ispanų. Kitas pavyzdys – Sovietų Sąjunga. Po jos subyrėjimo buvusios pietinės respublikos, atgavusios nepriklausomybę, integravosi į islamo bendruomenę. Dabar jos priskiriamos islamo kultūrai.
Kultūros reikšmė
redaguoti- Siejasi su religija, tauta, kalba ir civilizacija
- Lemia visuomenės gyvenseną, tradicijas bei vertybes
- Išryškėja šeimoje bei valstybės formose, teisės sistemoje, technikoje, mene, literatūroje, muzikoje, filosofijoje ir moksle
- Kinta, nes kitimą lemia ryšiai su kitomis kultūromis
Kultūros sritys
redaguotiIš viso yra 9 kultūros sritys:
- Europa
- Šiaurės Amerika (Naujosios Europos, Naujojo pasaulio)
- Lotynų Amerika
- Islamas
- Indija
- Rytų Azija
- Pietryčių Azija
- Juodoji Afrika
- Australija ir Ramusis vandenynas
Europos kultūros sritis
redaguotiEuropos Viduržemyje glūdi šios kultūros šaknys. Tai graikų mokslas, romėnų teisė, krikščionių religija. Čia kūrėsi mokslas bei menai, čia buvo padėti geografinių Žemės tyrinėjimų pagrindai. Ilgainiui tai susipynė į savitą Europos kultūrą.
Nuo seno Europa buvo nuolatinė idėjų, partijų, valstybių kovų arena. Todėl Europoje anksčiau nei kur kitur atsirado pramonė, sparčiai augo miestai, plito miestiškas gyvenimo būdas. Palankiame klimate plėtojosi žemdirbystė. Šimtmečius trukusi sparti Europos valstybių raida suformavo nepakartojamą Europos kultūros mozaiką.
Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, vartojama dešimtys skirtingų kalbų, išpažįstamos įvairios religijos. Įvairių kultūrų įvairovė kai kada tampa karinių konfliktų priežastimi įvairiuose žemyno kampeliuose.
Europa – vienas stipriausios ekonomikos regionų pasaulyje. Daugelyje jos šalių labai aukštas gyvenimo lygis yra pavyzdys kitoms valstybėms. Stiprina valstybingumo pagrindus ir siekia sumažinti ekonominį atsilikimą ir iš socializmo išsilaisvinusios šalys. Europos valstybės vienijasi – kuria bendrus Europos namus ir sprendžia iškylančias socialines bei ekonomines problemas.
Šiaurės Amerikos kultūros sritis
redaguotiŠiai kultūros sričiai priskirtinos dvi valstybės – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse.
Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų.
JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.
Lotynų Amerikos kultūros sritis
redaguotiJi yra atogrąžų, subtropikų ir vidurinėje klimato juostose. Didelės teritorijos dalies klimatas karštas ir drėgnas, todėl sąlygos žemdirbystei puikios. Žemės gelmėse daug naudingųjų iškasenų.
Iki XV a. čia klestėjo aukštos kultūros indėnų civilizacijos. XV a. pabaigoje šią sritį pradėję užkariauti išeiviai ir Europos Viduržemio šalių – ispanai ir portugalai – ne tik atsivežė savo kultūrą, bet ir savo krašto tradicijas.
Europiečių tvarkai labai priešinosi indėnai, todėl jų nemažai europiečiai išnaikino. Likusieji per laiką sumišo su atėjūnais. Dauguma Lotynų Amerikos gyventojų yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Vietos gyventojų ir atvykėlių nesantaika, kultūrų nesutapimas, gamtos skirtumai ir kitos priežastys trukdė Lotynų Amerikos visuomenės raidai. Dabar regione sparčiai plinta miestietiškas gyvenimo būdas, nes vis daugiau žmonių iš kaimų keliasi gyventi į miestus. Todėl aplink didmiesčius per kelias dešimtis metų atsirado lūšnynų, keliančių daug socialinių problemų.
Islamo kultūros sritis
redaguotiJi aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumų klimato juostą. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulio religijos: krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankių gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajoklinis gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upė, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbystė.
Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestų kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos Šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būdą, papročius, savitą pasaulio suvokimą.
Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemės, naudingų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono šalys ilgą laiką buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksportuoti. Todėl kai kurių islamo šalių vaidmuo pasaulio ūkyje vis labiau didėja.
Indijos kultūros sritis
redaguotiŠi kultūra plyti atogrąžų klimato juostoje ir apima visą Indostano pusiasalį bei Šri Lankos salą. Tai sausojo ir lietingojo sezonų kaitos klimato juosta. čia per metus nuimami du derliai. Dauguma žmonių gyvena kaimuose. Pastaruoju metu sparčiai daugėja miestiečių.
Reikšmė
redaguotiIndijos kultūros sritis yra senųjų civilizacijų sritis. Pirmieji miestai čia susikūrė prieš 4000 metų. iš čia kilo hinduizmas ir budizmas. Šios religijos persipynė, kai XII a. į šį regioną įsiveržė islamas. Senąją civilizaciją paveikė ir krikščionybė. Todėl susiformavo savita, labai atsiliepianti kasdieniniam gyvenimui kultūra.
Demografija
redaguotiŠios kultūros regione gyvena šimtai tautų ir tautelių, yra gaji kastų sistema, lemianti žmonių socialinę padėtį ir galimybes. Ypatingas religingumas bei didelis gimstamumas stabdo ūkio plėtrą. Žemiškojo gyvenimo niekinimas ir pasyvumas leido ilgą laiką europiečiams valdyti šią sritį ir naudotis jos gamtos turtais.
Rytų Azijos kultūros sritis
redaguotiŠi kultūra paplitusi didžiulėje, net kelių klimato juostų, teritorijoje. Gamta – labai kontrastinga – miškai, stepės, dykumos, kalnai ir t. t. Žiemą toliau nuo jūros dažnai speigai, o vasarą – sausros, žemės drebėjimai, dideli potvyniai, taifūnai ir kt. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir vertė nenuilstamai dirbti bei kurti. Kinijoje buvo išrastas kompasas, pradėtas gaminti popierius, šilkas, sukurtas hieroglifų raštas ir t. t. Iš Pietų ir Pietryčių Azijos į šią sritį plito įvairios religijos. Rytų Azijai būdinga savotiška kultūra ir gyvenimo būdas. Gyventojų darbštumas, dalykiškumas ir taupumas yra tie bruožai, kurie itin reikalingi dabarties ekonomikos plėtrai.
Japonija buvo pirmoji Rytų Azijos valstybė, kuri XIX a. vid. „atvėrė duris“ pasauliui ir ėmė plėtoti pramonę. Mokslo ir technikos laimėjimai padėjo Japonijai tapti viena iš ekonomiškai stipriausių valstybių.
Kinija ir Korėja permainų neskatino, todėl iki pat XX a. vid. Buvo tipiški atsilikę žemės ūkio kraštai. Dabar šių šalių ekonomika kyla labai sparčiai, buvęs atsilikimas mažėja. Teigiama, kad XXI a. Rytų Azijai teks svarbiausias vaidmuo pasaulio ekonomikoje.
Juodosios Afrikos kultūros sritis
redaguotiJai priskirtina beveik visa Afrika į pietus nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai.
Ilgą laiką apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaurės – milžiniška dykuma, o iš vakarų ir rytų – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikiau buvo priešiškas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metų Juodąją Afriką buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos šalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.
XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.