Lesiruotė
Lesiruotė (arba lasiruotė, iš vok. lasieren – padengti glazūra) – tapymo būdas, kai tapoma plonu skaidrių arba pusiau skaidrių dažų sluoksniu ant paveikslo paviršiaus, o apačioje esantis piešinys ir spalvos persišviečia.
Technika
redaguotiLesiruojama praskiestais korpusiniais dažais arba lesiruojamaisiais lakais. Naudojamas plonas dažų sluoksnis, kuriuo dengiamas pradžiūvęs aliejumi arba tempera tapyto paveikslo, polichromuotos skulptūros, metalinio dirbinio paviršius.
Lesiruotė dažniausiai naudojama daugiasluoksnėje tapyboje baigiant paveikslą, ypač būdinga XVI a. – XIX a. tapybai.
Pagal funkcijas lesiruotė skirstoma į:
- retušuojamąją – pakeičia, sustiprina, prislopina spalvas, tonuojamąją – koloritui suteikia naujų spalvinių niuansų,
- modeliuojamąją – paryškina formą, kuria vientisumo įspūdį.
Pagal atlikimo būdą lesiruotė skirstoma į:
- įtrintąją,
- susiliejančiąją, kai tapoma ant pusiau išdžiūvusių dažų sluoksnio,
- tapybinę štrichinę, atliekančią modeliuojamąją funkciją, ją naudojo Rembrantas, Piteris Paulius Rubensas, Ticianas. [1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Balys Pakštas. Lesiruotė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 31 psl.