Maistinės medžiagos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Maistinės medžiagos – su maistu gaunamos natūralios ir sintetinės cheminės medžiagos, aprūpinančios organizmo ląsteles energija. Jos taip pat yra ir žaliava gyvybiniams organizmo procesams bei audiniams augti, atsistatyti ir veikti.

Energijos poreikis iš dalies priklauso nuo žmogaus fizinės veiklos. Dirbantis sėdimą darbą, apie 70% dienos energijos sueikvoja savo širdies bei kitų organų darbui ir kūno temperatūrai palaikyti. Energijos reikia palaikyti nuolatinį augimo procesą kūno audiniuose, kuris vyksta visą gyvenimą. Daugumos audinių ir organų ląstelės nuolatos atsinaujina. Audinio sužalojimas taip pat skatina regeneraciją.

Pagrindiniai energijos šaltiniai – angliavandeniai ir riebalai, todėl bet kokios maisto rūšies energetinė vertė priklauso nuo šių dviejų maistingųjų medžiagų. Papildomai energijos gaunama iš organizme esančių glikogeno (gyvulinio krakmolo) ir riebalų atsargų. Glikogenas gaminasi iš gliukozės molekulių, nepanaudotų energijai gaminti. Gliukozės perteklius negalintis virsti glikogenu, kaupiasi kūne riebalų pavidalu. Alkio ar sotumo pojūtis reguliuoja, kad maisto suvalgytume būtent tiek kiek reikia, kad būtų patenkintas organizmo energijos poreikis.

Energijos gavimas

Organizmas maistą paverčia energijos atsarga, kuria galima bet kada pasinaudoti. Šis sudėtingas procesas prasideda nuo to, kad maistas skrandyje ir žarnyne virškinimo metu yra suskaidomas ir išsiskiria maistingosios medžiagos, tokios kaip gliukozė, riebiosios rūgštys ir aminorūgštys. Jos iš maisto absorbuojamos tiesiai į kraują ir paskirstomos ląstelėms visame kūne. Ląstelės gliukozę ir riebiąsias rūgštis panaudoja kaip kurą sudėtingoje cheminių reakcijų sekoje, reikalingoje energijai išgauti. Ši energija saugoma ATP (adenozintrifosfato) molekulėmis. Kai ląstelės įtraukiamos į kokią nors veiklą, ATP skyla į ADP (adenozindifosfatą) ir išsiskiria sukauptoji energija.

Maisto medžiagos

Su maistu žmogus gauna apie 90 įvairių maistinių medžiagų.

Pagrindinės maisto medžiagos

• Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Jie svarbūs ne tik kaip energijos šaltinis, bet ir patys yra audinių ir ląstelių sudėtyje. Tai grupė cheminių medžiagų sudarytų iš atskirų molekulių – sacharidų, kurios susijungusios sudaro pagrindines angliavandenių rūšis: cukrų ir krakmolą. Cukrus – tai paprasti angliavandeniai vadinami monosacharidais arba disacharidais, krakmolas – sudėtinis angliavandenis, kad jį pasisavintų organizmas pirma turi krakmolą suskaidyti. Oksiduojami angliavandeniai išskiria energiją. Organizmas juos labai greitai pasisavina, taigi saldus ir krakmolingas maistas puikiai tinka prieš fizinį darbą. Angliavandeniams priklauso ir maistinės skaidulos, kurios mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje, gerina žarnyno veiklą. Tačiau jei iš maisto gautos energijos kiekis viršija sunaudojamą energijos kiekį, gresia nutukimas.
• Baltymai – pagrindinė organizmo naujų ląstelių ir audinių statybinė medžiaga, sudaryta iš aminorūgščių, susidarančių virškinant baltymus. Baltymai reikalingi kaulams, raumenims, jungiamiesiems audiniams susidaryti ir atsistatyti. Jų turi gyvuliniai ir augaliniai produktai. Per didelis baltymų suvartojimas kenkia organizmui, nes padidėja alergijų pavojus, pasunkėja kepenų, inkstų veikla, sąnariuose gali kauptis druskos. Jei baltymų organizmas gauna nepakankamai, tai sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms.
• Riebalai – koncentruota energija, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti. Riebalai sudaryti iš glicerolio ir riebalų rūgščių. Riebiosios rūgštys yra sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Gyvulinės kilmės riebaluose vyrauja sočiosios riebiosios rūgštys (SRR), o augalinės kilmės riebaluose daugiau mononesočiųjų (MNRR) ir polinesočiųjų (PNRR) riebiųjų rūgščių. Virškinant iš riebalų išsiskiria sočiosios rūgštys, kurios yra svarbios ląstelei augti ir atsistatyti. Riebalai padeda susidaryti hormonams bei prostaglandinams. Su riebalais organizmas gauna riebaluose tirpių vitaminų - A, D, E, K. Sočiųjų riebiųjų rūgščių yra gyvulinės kilmės ir pieno produktuose, nesočiųjų riebiųjų rūgščių – augaliniuose aliejuose. Riebalus reikia riboti, nes per didelis jų kiekis gali pakenkti organizmui.

Papildomos maisto medžiagos

Jų organizmui reikia labai nedaug, bet, jei nors vieno iš jų trūksta, organizmas nusilpsta ir gali susirgti.

• Ląsteliena – skatina virškinimą bei kitų energiją teikiančių maistingųjų medžiagų pasisavinimą ir taip reguliuoja medžiagų apykaitą ląstelėse. Švelnina maistingų medžiagų absorbciją iš žarnų į kraują. Taip pasisavinama mažiau suvirškintų riebalų ir kraujyje sumažėja cholesterolio. Ląstelienos yra grūdų luobelėje, vaisių žievėje ir minkštime, daržovių pluoštinėje medžiagoje. Padeda išvengti koronarinės širdies ligos ir vidurių vėžio.
• Mineralinės medžiagos (makroelementai ir mikroelementai) – greitina augimo ir atsistatymo procesus, išskiria energiją iš maistingųjų medžiagų ir padeda susidaryti naujiems audiniams. Naudojamos kaip statybinė medžiaga (kalcis, fosforas), kaip elektrolitai vandens druskų pusiausvyrai palaikyti, įeina į kai kurių fermentų struktūrą ir reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, įeina į organizmo organinių junginių sudėtį (pvz., geležis) į hemoglobino sudėtį. Svarbiausi yra 12 mineralinių elementų (kalcis, kalis, fosforas, magnis, geležis, cinkas, jodas, varis, manganas, fluoras, selenas, molibdenas) ir 3 elektrolitai (natris, kalis, chloras). Svarbūs organizmo sveikatai.
• Vanduo – organizmas pasisavina jame ištirpusias medžiagas, kad vyktų cheminės reakcijos. Pats organizmas vandens atsargų nekaupia.
• Vitaminai – neturi nei energetinės, nei statybinės vertės, tačiau reguliuoja labai svarbius organizme vykstančius medžiagų apykaitos procesus. Reikalingi daugumai ląstelės gyvybinių procesų, audinių sudarymo bei energijos gamyboje. Padeda išgauti energiją iš gliukozės, dalyvauja augimo ir atsistatymo mechanizmuose. Daugumą jų reikėtų gauti su maistu. Papildomai vitaminus turėtų gerti tik silpnos sveikatos žmonės sergantys kokia nors lėtine liga, arba tie, kurie prastai maitinasi. Trūkstant vitaminų, vystosi įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai. Vartojant per didelį vitaminų kiekį, organizmas paprastai toleruoja, išskyrus nikontinamido, vitamino C ir vitamino B6 perdozavimą. Organizmui senstant padidėja vitaminų-antioksidantų poreikis: vitaminai A, E, C ir P.

Nepakeičiamos maisto medžiagos

Maisto medžiagos gali būti pakeičiamos arba nepakeičiamos. Nepakeičiamų medžiagų kiekis apibūdina maisto vertę. Vertingas tas maistas, kuris turi pakankamą nepakeičiamų medžiagų kiekį. Pakeičiamas medžiagas organizmas sintetina iš kitų medžiagų, o nepakeičiamas – ne. Todėl tokių nepakeičiamų medžiagų būtinai reikia gauti su maistu:

Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ - kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ - kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami.

• Aminorūgštys – izoleucinas, leucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Pusiau nepakeičiamos (nepakanka augančiam vaikui): argininas, histidinas.
• Nesočiosios riebalų rūgštys – linolo ir linoleno rūgštys ir jų dariniai. Jos įeina į ląstelių membranų sudėtį. Linolo rūgšties darinys - arachidono rūgštis, iš kurios sintetinami vietinio poveikio hormonai. Šių rūgščių yra augaliniuose aliejuose.
• Mineralinės medžiagos (makroelementai ir mikroelementai) – su racionaliai pasirinktu maistu paprastai yra gaunama visų reikalingų mineralų.
• Vanduo
• Vitaminai – jų organizmas nesintetina. Kai kuriuos vitaminus (vitaminus K, B12, H, folio rūgštį) sintetina žarnyno bakterijos, tačiau per mažą kiekį.