Mihrabas
Mihrabas (michrabas) – niša musulmonų šventyklose − mečetėse. Ji įrengiama kiblos sienoje.
Mihrabu senovės arabų kultūroje buvo vadinamas valdovo sosto kambarys ar kambarys, kur reziduoja valdovas. Mahometas mihrabu vadino asmeninį maldos kambarį savo namuose, iš kurio jis išeidavo į mečetę. Mihrabas mečetėse tikriausiai buvo vieta, kurioje melsdavosi valdovas, kuris kartu buvo ir mečetės imamas. Mihrabas tikriausiai kilęs iš poreikio mečetės sienoje pažymėti kryptį į Meką tikintiesiems. Iš pradžių tai tikriausiai buvo ženklas sienoje ir po to jis pradėtas išskirti architektūriniu elementu − niša. Valdovui pakeitus meldimosi vietą į maksurą, mihrabas išliko mečetėse. Architektūriškai mihrabas turi ryšių su krikščionių apside. Požymiai Umajadų laikotarpio (VII a. pb.−VIII a. pr.) mečetėse rodo, kad jos galbūt turėjo mihrabus. Anksčiausias išlikęs mihrabas yra Bagdade ir datuojamas VIII a. pabaiga. Jis sukurtas iš monolitinės marmuro uolos ir tikriausiai iš pradžių buvo iškaltas Sirijoje. Kitas, vienas iš anksčiausių išlikusių mihrabų, yra Kairuano didžiojoje mečetėje (IX a. vidurys). Mihrabo planai buvo įvairių formų: kvadrato, pusapskritimio, heksagono. Jų gylys paprastai siekia iki 2 metrų. Pažymėtina išimtis yra Kordoboje esantis Meskitos mihrabas, kuris nėra atsuktas į Mekos pusę ir jo oktagono plano spindulio ilgis yra daugiau nei 3 metrai. Mihrabai buvo puošiami marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis suformuojant įvairius islamiško meno stiliaus raštus. Mihrabo abejose pusėse paprastai panaudotos kolonos, o nišos lubos paprastai būna kriauklės formos. Paprastai nišos lubose ar prieš pat mihrabą ant grandinės būna pakabintas mečetės žibintas. Iš Fatimidų laikotarpio išliko kilnojamų mihrabų, pagamintų iš medžio. Mihrabai buvo statomi kapuose, mauzoliejuose.
Šaltiniai
redaguoti
- Jonathan M. Bloom, Sheila S. Blair. The Grove Encyclopedia of Islamic Art and Architecture. Oxford University Press Inc., 2009, p. 515−517
- Doğan Kuban. The Mosque and Its Early Development. BRILL, 1974, p. 3−4