Mokslinė fantastika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mokslinė fantastika – fantastinio meno šaka, vienijanti literatūrą, kiną, dailę ir kitas meno sritis, pavyzdžiui, kompiuterinius, vaidmenų (RPG), figūrėlių ar net kortų žaidimus, kuriose pramanyti dalykai yra sietini su mokslu, ateities vizijomis, technika, visuomeniniais reiškiniais. Mokslinė fantastika yra priešingybė kitai fantastinio meno sričiai – maginei fantastikai, kuriai būdinga magija, stebuklai ir kiti bruožai, kurie yra artimi literatūrinei pasakai. Tačiau, nepaisant anksčiau išvardytų skiriamųjų bruožų, mokslinė fantastika neretai vadinama šių laikų pasaka.

Ankstyviausi mokslinės fantastikos atstovai yra Žiulis Vernas, Herbertas Velsas, E. Barouzas, Artūras Konan Doilis, Aleksandras Beliajevas ir daugelis kitų sukūrė šios fantastikos pagrindus. Mokslinė fantastika pradėjo formuotis XIX amžiaus viduryje.

Po Antrojo pasaulinio karo savo kūriniais plačiai išgarsėjo Rėjus Bredberis, Aizekas Azimovas, Robertas Heinleinas, K. D. Saimekas, Fransisas Karsakas, Artūras Klarkas, Stanislavas Lemas, broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai, Kiras Bulyčiovas bei daugelis kitų mokslinės fantastikos kūrėjų, kurie formavo šiuolaikinę mokslinę fantastiką.

Šiuolaikinė mokslinė fantastika nėra vientisa. Ją sudėtinga trumpai apibūdinti, kadangi ji susiskaidžiusi į atskiras rūšis, porūšius, sroves. Egzistuoja utopija, antiutopija, socialinė fantastika, alternatyvioji istorija, grynoji mokslinė, nuotykinė, psichologinė, satyrinė (humoristinė), politinė, pažintinė, erotinė, kiberpankas (cyberpunk) su papildomais porūšiais (steampunk, kartografinė fantastika ir kt).

Mokslinės fantastikos elementai

Mokslinei fantastikai yra būdinga:

• Laikas vyksta ateityje, yra alternatyvios laiko tėkmės arba istorinės praeitys, kurios prieštarauja tikriems istoriniams faktams.
• Scenos vyksta atvirame kosmose (erdvėlaivyje) arba kituose pasauliuose, po žeme.
• Veikėjai būna ateiviai, mutantai, androidai arba robotai.
• Technologijos yra futuristinės (lazeriniai ginklai, teleportacijos mašinos, dirbtinis intelektas)
• Moksliniai dėsniai prieštarauja tikriesiems gamtos dėsniams (laiko kelionės, kirmgraužos, greitis didesnis už šviesos)
• Naujos ir skirtingos politinės ir socialinės sistemos (distopija, poapokalipsinės situacijos, kai visuomenė žlugo)
• Paranormalios savybės, tokios kaip proto kontrolė, telepatija, telekinezė ir teleportacija.
• Kitos visatos ir dimensijos ir keliavimai tarp jų.

Mokslinė fantastika Lietuvoje

Lietuvoje pirmasis mokslinės fantastikos kūrinys buvo publikuotas 1930 metais pirmoji jo dalis, o 1934 – antroji. Tai prieštaringai vertinamo Justino Pyliponio romanas „Antrasis pasaulio tvanas“.

Šiuolaikinės Lietuvos mokslinės fantastikos pradininkas yra Vytautas Norbutas, kurio dar sovietiniais metais parašytos fantastinės knygos „Nemirtingumo lygtis“ (1970), „Skorpiono ženklas“ (1972), tik po rašytojo mirties pilnai publikuoti „Samariečiai“ (1991) yra klasikinės fantastikos pavyzdžiai Lietuvoje. Mokslinę fantastiką Lietuvoje sovietmečiu taip pat rašė Kazys Paulauskas (apysakos „Dorado“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“), Banguolis Balaševičius („Agentas ir robotas“, „Mes – ne robotai“, „Už laiko upės“).

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mokslinę fantastiką ėmėsi rašyti naujoji karta. Nemažai mokslinės fantastikos apsakymų pateko į antologijas „Geriausia Lietuvos fantastika“ (1998–2006), jų autoriai tapo šio konkurso laureatais (Gediminas Kulikauskas, Rolandas Petkevičius, Pranas Šarpnickis, Justinas Žilinskas). 2004 m. leidykla „Eridanas“ išleido Justino Žilinsko mokslinės fantastikos romaną „Genomas 3000“. Kitos Lietuvos leidyklos taip pat išleido įvairių autorių fantastinius kūrinius: Andriaus Tapino „Vilko valandą“ (2013 m.) ir „Maro dieną“ (2015 m.), Romualdo Drakšo romanus ir apsakymus, Vytauto Ažušilio tekstus.