NK ląstelė
NK ląstelė, natūralioji žudikė (angl. Natural killer) – yra citotoksinis limfocitas, vienas pagrindinių įgimto imuniteto komponentų, kuris savo paviršiuje neturi T ir B ląstelėms būdingų determinančių. NK ląstelės yra dideli grūdėti limfocitai, kurių membranoje nėra T limfocitų antigeninio receptoriaus (TCR) arba žymens CD3 ir B limfocitų žymens – paviršinių imunoglobulinų. Žmogaus NK ląstelės turi būdingus paviršiaus žymenis CD16 (Fc receptorius – FcγRIII), CD56, NKp46, NK1.1. Apie 80 % NK ląstelių ekspresuoja CD8 žymenį. Natūraliosios žudikės sudaro 5–15% visų kraujyje cirkuliuojančių limfocitų.
NK citoplazmoje yra mažos citolizinės granulės, turinčios baltymų perforino ir granzimo, kurie geba sunaikinti pakitusias, užkrėstas virusais ar kitais patogenais ir svetimas organizmui (pavyzdžiui, navikines) ląsteles. Perforinai suformuoja ląstelės taikinio membranoje porą, pro kurią į ląstelės vidų patenka granzimai ir kiti baltymai, sukeldami ląstelės taikinio žūtį. NK ląstelių citotoksinis aktyvumas yra reguliuojamas. Jos turi gauti tam tikrą aktyvinantį signalą, kuriuo gali būti makrofagų išskirti citokinai, interferonai ir kitos streso molekulės. NK ląstelių paviršiuje yra dviejų tipų receptoriai, kurie, susijungę su tam tikrais ligandais, gali skatinti arba slopinti ląstelių citotoksiškumą. Kai kurie NK ląstelių slopinantys receptoriai atpažįsta ląstelės taikinio audinių suderinamumo komplekso MHC I klasės alelius. NK ląstelių receptoriai: CD94, NKG2, Ly49, KIR, ILT(LIR) ir kiti. NK ląstelės paviršiaus molekulės FcR dėka gali prisijungti prie imunoglobulino Fc dalies ir dalyvauti nuo antikūnų priklausomame citotoksiniame atsake. Individai, kurių sumažėjęs NK ląstelių aktyvumas, yra jautresni herpesviruso infekcijai.[1]
Skatinant (pavyzdžiui, veikiant interleukinui–2), NK ląstelės geba vešėti. NK ląstelių stoka yra lėtinių infekcijų priežastis. NK ląstelės kartu su makrofagocitais, neutrofilais ir eozinofilais reikalingos svetimų ląstelių citolizei.