Naujoji Gvinėja

Naujoji Gvinėja arba Papua (Ppk. Niugini, angl. New Guinea, ol. Nieuw-Guinea, vok. Neuguinea, indonez. Pulau Papua, Guinea Baru, Nugini, Irian) – antroji pasaulyje pagal dydį sala, jos plotas 785 753 km². Salos vakarinė dalis priklauso Indonezijai, rytinė dalis – Papua Naujajai Gvinėjai.

Naujosios Gvinėjos salos geografinė padėtis

Naujosios Gvinėjos salos fizinis žemėlapis

Geografija

Sala Didžiojo vandenyno vakaruose, Melanezijoje, į šiaurę nuo Australijos, nuo kurios ją skiria Toreso sąsiauris, kaip manoma susidaręs prieš 7000 metų. Prie Naujosios Gvinėjos krantų yra Arafuros jūra, Koralų jūra, Saliamono jūra, Naujosios Gvinėjos jūra. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 2400 km, didžiausias plotis 650 kilometrų. Kranto linija vingiuota, gausu didelių pusiasalių (Paukščio Galvos pusiasalis, Bomberajaus pusiasalis, Hjuono pusiasalis, Papua pusiasalis), kuriuos skiria įlankos – Papua įlanka, Čenderavasiho įlanka, Astroliabijos įlanka, Milno įlanka, Hjuono įlanka ir kt. Netoli Naujosios Gvinėjos krantų gausu mažesnių salų (Radža Ampato salos, Jos Sudarso sala, Biako salos, Trobriando salos ir kt.).

Per salos vidurį iš šiaurės vakarų į pietryčius tęsiasi Naujosios Gvinėjos kalnynas. Aukščiausia kalnyno Džajos viršukalnė stūkso vakarinėje dalyje, jos aukštis 4884 m. Masyvą sudaro daug atskirų kalnagūbrių – Maokės kalnai, Oveno Stenlio kalnagūbris, Bismarko kalnagūbris, Žvaigždžių kalnai ir kt. Izoliuoti masyvai iškilę pusiasaliuose. Naujoji Gvinėja yra aktyvioje tektoninėje srityje, vyksta kalnodaros procesai, būna žemės drebėjimų, vulkanizmo reiškinių, kyla cunamių. Į pietus nuo kalnų plyti pelkėta žemuma.

Klimatas ekvatorinis jūrinis, pietuose subekvatorinis musoninis. Kritulių iškrinta nuo 1000–2000 mm (pietuose; pusę metų trunka sausasis laikotarpis) iki 4000 mm (kalnuose; lyja ištisus metus). Žemumose vidutinė temperatūra 25–28 °C.

Ilgiausios salos upės yra Sepikas, Flajus, Mamberamas, Digulas, Ramu, Striklandas, Markamas, Mapis, Pulau, Lorencas. Yra ežerų (Paniajaus ežerai, Kutubu ežeras ir kt.).

Gamta

Kalnai ir džiunglės Lorenco nacionaliniame parke

Naujosios Gvinėjos sala priskiriama Papuasijos geobotaniniam regionui. Saloje veši daugiausia atogrąžų miškai, kuriuose auga apie 11 000 augalų rūšių, gyvena 600 unikalių paukščių rūšių (įskaitant rojaus paukštį, esantį Papua Naujosios Gvinėjos vėliavoje), 400 rūšių roplių, 455 drugelių rūšys, daug įvairių žinduolių (ir sterblinių – medžių kengūrų, ilgasnapių echidnų ir kt.). Pakrantės juostą daug kur juosia mangrovės. Pietuose yra savanų (su eukaliptais, banksijomis, akacijomis).

Kuko pelkė ir Lorenco nacionalinis parkas įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Gyventojai

Naujosios Gvinėjos papuasai

Salos čiabuviai yra melaneziečių kilmės papuasų gentys, kalbančios papuasų kalbomis. Taip pat paplitusios austroneziečių kalbos, pidžinai (Hiri motu, tok pisin), anglų kalba.

Naujojoje Gvinėjoje gyvena >14 mln. gyventojų. Didžiausi miestai – Džajapura, Port Morsbis, Sarongas, Laė, Madangas, Vevakas, Maunt Hagenas. Tankiausiai gyvenamos ne pelkėtos pakrantės, o vėsesni ir žemdirbystei palankesni kalnų slėniai.

Verčiamasi žemės ūkiu (paplitusi lydiminė žemdirbystė – auginamos dioskorėjos, kolokasijos, kukurūzai, batatai, maniokai, kokosai, kakavmedžiai, kavamedžiai, kaučiukmedžiai. Taip pat verčiamasi žvejyba, kopros, sago palmių apdirbimu, perlų rinkimu, miškų pramone.

Yra naftos ir gamtinių dujų telkinių, gaunama chromo, nikelio, vario rūda, auksas, sidabras.

Politika

Naujosios Gvinėjos salos politinis-administracinis žemėlapis

Sala politiškai yra padalinta tarp dviejų valstybių (per 141-ąjį rytų dienovidinį) – vakarinė dalis priklauso Indonezijai (Irian Džaja), o rytinė – Papua Naujajai Gvinėjai. Indonezijos pusėje gyvenantys papuasai siekia Vakarų Papua nepriklausomybės.

Istorija

Manoma kad pirmieji gyventojai saloje pasirodė prieš 50 tūkst. metų, o žemdirbystė pradėta vystyti ~VII tūkstantmetį pr. m. e.

Vakarinę salos dalį dar iki europiečių pasiekdavo Malajų salyno pirkliai. Tidorės sultonatas iš Molukų valdė kai kurias pakrančių žemes. 1526–1527 m. vakarinį salos galą pasiekė portugalų keliautojas Žoržė de Menezesas ir pavadino „Papuasų sala“ (port. ilhas dos Papuas). 1528 m. pakrantes pasiekė ispanų jūrininkas Alvaras de Saavedra, o 1545 m. ispanas Injigas Oritisas de Retesas išsilaipino saloje ir pavadino ją „Naująja Gvinėja“.

XIX a. prasidėjo salos kolonizacija – vakarinę dalį užvaldė olandai (Olandijos Naujoji Gvinėja), šiaurės rytinę – Vokietija (Vokietijos Naujoji Gvinėja), pietrytinę – Jungtinė Karalystė (Kvynslando kolonijos dalis prie Papua įlankos). 1905 m. britai atidavė savo koloniją valdyti australams (Papua teritorija), o po I pasaulinio karo australai užėmė vokiečių dalį ir sudarė Naujosios Gvinėjos teritoriją.

Centrinę salos dalį europiečiai pradėjo tyrinėti tik nuo 1930 m. ir atrado daug izoliacijoje gyvenusių papuasų genčių, kurios tebepraktikavo kanibalizmą ir galvų medžioklę.

II pasaulinio karo metais sala atsidūrė kovų sūkuryje – 1942 m. Naująją Gvinėją (daugiausia pakrantes) užėmė japonai, o iki 1945 m. Australijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų pajėgos japonus išstūmė.

Po karo vakarinėje salos dalyje prasidėjo ginkluotas konfliktas – 1959 m. Nyderlandai ruošėsi savo koloniją perleisti vietos gyventojams ir paskelbti Vakarų Papua nepriklausomybę, tačiau 1961–1962 m. į teritoriją įsiveržė Indonezijos kariuomenė, ir 1969 m. teritorija, su JAV ir daugelio Vakarų Europos valstybių pritarimu, integruota į Indoneziją. Tačiau Laisvosios Papua judėjimas aktyviai priešinasi (rengia sabotažus, užpuolimus) iki šiol. 1975 m. Australija suteikė nepriklausomybę Papua Naujajai Gvinėjai.

Nuorodos

• independent.co.uk / Scientists hail discovery of hundreds of new species in remote New Guinea, Chief Reporter, Terry Kirby, Tuesday 7 February 2006 | Anglų k.