Niufaundlando kolonija
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Niufaundlando kolonija (angl. Newfoundland Colony) buvo Britų imperijos kolonija Šiaurės Amerikoje nuo 1610 metų iki 1907 m. Didžiausio išsiplėtimo laikais apėmė visą teritoriją Niufaundlando saloje (dab. Kanada, Niufaundlando ir Labradoro provincija).
Newfoundland Colony Niufaundlando kolonija | ||||
Britų Amerikos kolonija (1610-1783) Britų Šiaurės Amerikos kolonija (1783-1907) | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Kolonijos žemėlapis | ||||
Sostinė | Sent Džonsas | |||
Valdymo forma | kolonija | |||
Era | Imperializmas | |||
- Įkūrimas | 1610 m. | |||
- Tapo dominija | 1907 m. | |||
Raida
redaguotiSenieji salos gyventojai buvo indėnai beotukai. Britai čia pradėjo kurtis pačioje XVII a. pabaigoje, pradėdami nuo Avalono pusiasalio. 1610 m. pastačius pirmąją gyvenvietę Cuper's Cove, paskirtas ir pirmasis kolonijos gubernatorius. Britai plėtė savo valdžią indėnų žemėse, ir kolonizacijos metu dauguma jų išmirė dėl ligų ir karų. 1638 m. britai formaliai paskelbė teises į visą Niufaundlando salą. Sala buvo ypač turtinga žuvies, todėl aplink ją klestėjo žvejyba.
Svarbiausi konkurentai saloje buvo prancūzai, kurie 1655 m. paskyrė gybernatorių dar XVI a. įkurtoje baskų kolonijoje Placentijoje. Netrukus jie pradėjo intensyvų karą prieš britus. 1697 m. Pierre Le Moyne d'Iberville beveik sunaikino britų kolonijas saloje ir išvarė iš čia kolonistus. Prancūzų viešpatavimo laikas truko iki 1713 m., kuomet Utrechto taika Niufaundlandas atiduotas Britų imperijai. Prancūzų kontrolėje liko tik vakarinis salos krantas, vadinamasis Prancūzų krantas, kurį jie išlaikė iki pat 1904 m.
Tarp Britų imperijos ir Prancūzijos kilus Septynerių metų karui, prancūzai dar kartą mėgino susigrąžinti Niufaundlandą. 1763 m. karą pralaimėjusi, Prancūzija salą galutinai prarado.
Kuomet 1783 m. Britų imperija Amerikoje prarado Tryliką kolonijų, kurios paskelbė nepriklausomybę kaip JAV, Niufaundlando kolonija tapo Britų Šiaurės Amerikos dalimi. Britai skatino kolonistų kėlimąsi. Didelė jų dalis buvo airiai katalikai, sudarę apie 40 proc. salos gyventojų. 1835–1901 m. kolonijos sostinės Sent Džonso gyventojų skaičius padvigubėjo – nuo 15 tūkst. iki 29,5 tūkst. 1824 m. Niufaundlandas oficialiai tapo Karūnos kolonija ir vėliau gavo savivaldą. Saloje atradus švino, vario, geležies ir anglies, ji augo ekonomiškai, o gyventojų skaičius pasiekė 120 tūkst.
Tuo metu iš stipriausių Šiaurės Amerikos kolonijų buvo suformuota Kanados dominija, kuri plėtėsi teritoriškai, prisijungdama likusias kolonijas žemyne. 1869 m. prie Kanados buvo pasiūlyta jungtis ir Niufaundlandui, tačiau šis atsisakė. Tokiu būdu jis išlaikė nepriklausomybę nuo Kanados. 1907 m. jam suteiktos dominijos teisės, kaip ir Kanadai. Taigi, jis tapo Niufaundlando dominija.