Paulikionai

Paulikionai (gr. Παυλικιανοί) – iš Armėnijos kilęs eretišku paskelbtas krikščioniškos prigimties mokymas. Teigiama jį esant dualistiniu arba adopcionistiniu, savyje turinčiu daug gnosticizmo ir manicheizmo bruožų.

Paulikionų mokymas kilo VII a. tuo metu Bizantijai pavaldžioje Armėnijoje. Mokymo pradininku laikomas Konstantinas-Silvanas iš Mananalio (prie Samosatos) (mirė 684 m.). Paulikonai dėstydami savo doktriną remdavosi apaštalo Pauliaus ir Pauliaus iš Samosatos (III a.) idėjomis, laikė save jų mokymo tęsėjais (todėl ir gavo paulikionų pavadinimą).

Paulikionai pripažino tik evangelijas ir apaštalo Pauliaus laiškus, atmetė visas religines apeigas, šventųjų paveikslų, relikvijų gerbimą, bažnytinę hierarchiją, kryžių kaip krikščionybės simbolį (jį laikė kankinimo ir mirties ženklu). Regimojo pasaulio sutverėją (demiurgą) vadino Piktąja Dvasia, o Gerąja Dvasia – ateities pasaulio valdovą.

Paulikionų persekiojimas. XII–XIII a. kronikos iliustracija

Paulikionai neigė hierarchiją, pasisakė už visų lygybę, palaikė varguomenę. Paulikionų vadovai save vadino mokytojais (didaskaloi). Nuo pat pradžių paulikionai buvo laikomi eretikais, manichėjais, persekioti ir naikinti. 775 m. įvyko skilimas, kuriame laimėjo paskutinio vadovo Sergijaus atšaka. Jo laikais (IX a. pr.) paulikionų mokymas itin paplito, iš pacifistinio tapo karingu,. 835 m. mirus Sergijui, paulikionai nebebuvo vieningi, juos ėmė naikinti bizantiečiai (išžudyta ~100 tūkst. paulikionų). Kita dalis, vadovaujama Karbėjaus, pasitraukė į arabų žemes (Divrihį), kur prisidėjo prie Bizantijos puolimo. IX a. pab. paulikionų pajėgos nusilpo. Imperatorius Konstantinas V daug jų iš Armėnijos perkėlė į Trakiją, kiti atsivertė į ortodoksiją. 1204 m. IV kryžiaus žygio dalyviai dar rado negausių paulikonų bendruomenių.

Paulikionų mokymo tąsa laikomi vėliau kilę bogomilų, katarų mokymai.