Šis straipsnis apie Popiežių Paulių IV. Apie kitus popiežius vardu Paulius skaitykite straipsnyje Popiežius Paulius. Apie kitas žodžio Paulius reikšmes skaitykite straipsnyje Paulius.
Paulius IV pagal amžių (79 metai) buvo vienas seniausių kandidatų tarp XVI amžiuje tapusių popiežiais. Pagarsėjo kaip vienas uoliausių inkvizicijos šalininkų, kovotojų prieš eretikus.[1]
Džiovanis Karafa gimė kilmingoje neapoliečių šeimoje. Po teologijos studijų, 1505 m. jis perėmė Kječio vyskupystę iš giminaičio kardinolo Oliviero Karafos. Popiežius Leonas X pasiuntė savo legatu į Angliją, 1515 m. tapo apaštališkuoju nuncijumi prie ispanų sosto. Į Romą grįžo kartu su Adrianu VI. 1517 m. atsisakė vyskupystės ir kartu su Kajetonu įkūrė Teatinų ordiną, kurio tikslas buvo pakelti bažnyčios tarnų religinę dvasią. Ordino nariai dvasininkai duodavo įžadus ir gyvendavo bendruomenėje. Jie užsiėmė ganytojišku darbu ir siekė dvasininkijos tarpe ir liaudyje atkurti tikrąjį religingumo jausmą. Asketizmu garsėjęs vienuolių ordinas buvo įsikūręs Venecijoje. 1518 m. paskirtas Brindizio arkivyskupu. Paulius III pakvietė D. Karafą į Romą į tarnybą prie popiežiaus sosto užsiimti reformomis. Su D. Karafos, sekusio Tomo Akviniečioscholastinėmis idėjomis, atėjimu baigėsi humaniškasis bažnyčios periodas.
1536 m. D. Karafa kartu su būsimuoju popiežiumi Julijumi III buvo paskirtas kardinolu, o tuo pačiu ir popiežiaus kanceliarijos vadovu. Nuo 1542 m. vadovavo Romos inkvizicijai. 1549 m. paskirtas Neapolio arkivyskupu, nuo 1553 m. kardinolų kolegijos dekanas.
Daug kam buvo netikėtas kardinolo D. Karafos išrinkimas popiežiumi dėl jo nesugyvenamo šiurkštaus charakterio, ištvermingai siekusio savo tikslų, nekreipusio dėmesio į prieštaravimus iš pasauliečių bei dvasininkų. Vos tapęs popiežiumi, jis protestavo prieš 1555 m. sudarytą religinę Augsburgo taiką. Jo nemėgo Habsburgai, nes Paulius IV ėjo į sąjungą su Prancūzija atsikratyti Ispanijos įtakos Italijoje, nepaisydamas tradicinių bažnyčios nuostatų.
Popiežius protegavo savo giminaičių atėjimą į aukščiausius bažnyčios ir valdžios postus: sūnėnas Karlas Karafa buvo skirtas jo vyriausiuoju patarėju, Karlo brolis Džovanis vadovavo popiežiaus kariuomenei, paskirtas Paljano kunigaikščiu (Lacijuje), kitas sūnėnas Antonijas vadovavo popiežiaus sargybai, paskirtas Montebelo markizu. Dėl nesėkmingo karo su Pilypu II Habsburgu ir sūnėnams garsėjant skandalingu elgesiu, galiausiai popiežius 1559 m. juos viešai pažemino ir išvarė iš Romos.
Nuožmaus Pauliaus IV teroro bijojo ne tik jo nepotai ir kardinolai, nes bet kuris prasižengęs ar jam nepatikęs galėjo atsidurti kalėjime. Iš Amžinojo miesto buvo ištremta 113 vyskupų, kurie buvo palikę savo vyskupystes, taip pat mieste buvo ieškomi bei gaudomi vienuoliai, išėję už savo vienuolynų vartų, neliko vietos prostitutėms, jų suteneriams. 1555 m. išleistas kanonas, pagal kurį įsteigtas Romos getas. Visi žydai privalėjo gyventi gete su nakčiai užrakinamais vartais. Jiems buvo privaloma dėvėti atpažinimo ženklus – geltonos spalvos skrybėles vyrams ir skraistes moterims.
Išplėtė inkvizicijos galias. Kiekvieną savaitę popiežius vedė inkvizicijos tribunolo posėdžius. Tapo norma autodafė – viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas. Nesusitaikę su bažnyčia asmenys buvo sudeginami viešoje aikštėje.
Pauliui IV mirus, Romos gyventojai šėlo iš džiaugsmo: griovė ir daužė bet kokius popiežiaus atvaizdus, jo skulptūrą tampė po miesto gatves, padegė Šventąją kanceliariją. Popiežius buvo palaidotas Šv. Petro bazilikoje, vėliau jo palaikai perkelti į Santa Maria sopra Minerva baziliką Romoje. Apie 1559 m. kapo monumentą sukūrė Pirro Ligorio.
↑Algirdas Jurevičius. Paulius IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 658 psl.
Vikiteka
Popiežius