Placenta

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Placenta – endokrininis organas (laikinoji vidaus sekrecijos liauka), gaminanti hormonus (progesteroną) ir ilgainiui perimanti geltonkūnio funkciją. Ji susidaro maždaug trečiajame nėštumo mėnesyje ir yra pašalinama gimdymo metu kartu su gimusiu kūdikiu. Nėštumo metu placentą su vaisiumi jungia virkštelė.

Per placentą vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus. Ji atlieka hormoninę ir apsauginę funkcijas. Susiformuoja nėštumo metu, trečiojo mėnesio pabaigoje. Susiformavusi placenta yra disko formos, kurio skersmuo apie 18-20 cm, storis 2-4 cm, sveria 500-600 gramų (apie šeštadalį vaisiaus svorio). Ji prisitvirtina prie gimdos priekinės arba užpakalinės paviršiaus dalies.

Būdama autonominė vidaus sekrecijos liauka ir veikdama tik nėštumo metu, placenta gausiai gamina progesteroną, kurio sekrecija padidėja nuo trečiojo mėnesio, taip pat gamina chorioninį gonadotropiną, kuris stimuliuoja geltonkūnio veiklą, padeda vystytis vaisiui, užtikrina tinkamą hormonų apykaitą.

Struktūra

Žmogaus placenta yra vidutiniškai 22 cm. ilgio ir 2-2,3 cm. pločio, viduryje plačiausia ir siauriausia kraštuose, vidutinė masė – 500 g. Placenta prie žmogaus vaisiaus yra prijungta virkštele, kuri yra 55 – 60 cm. ilgio, turi dvi virkštelines arterijas ir vieną virkštelinę veną. Kitoje pusėje virkštelė prisijungia prie choriono plokštės. Kraujagyslės išsišakoja visame placentos paviršiuje, sudarydamos plonasienių kapiliarų tinklą. Motininėje placentos pusėje šie kapiliarai yra susijungę į skiltis, vadinamas skilčialapiais. Žmogaus placenta yra disko formos.

Placentos raida

Placenta pradeda vystytis tuomet, kai blastocista įsitvirtina į motininį endometriumą. Blastocistos išorinis sluoksnis tampa trofoblastu, iš kurio susiformuoja išorinis placentos sluoksnis. Išorinis placentos sluoksnis taip pat turi du sluoksnius: vidinį citotrofoblastą ir išorinį sincitiotrofoblastą. Sincitiotrofoblastas yra daugiabranduolių ląstelių sluoksnis, dengiantis visą placentos paviršių.

Placenta auga viso nėštumo metu, tačiau motinos kraujo tiekimas į placentą pilnai susiformuoja iki pirmo nėštumo trimestro pabaigos ( 12 – 13 savaitės).

Medžiagų apykaita placentoje

Motinos kraujo cirkuliacija

Prieš blastocistos implantaciją, endometriume vyksta pasikeitimai. Padidėja spiralinių endometriumo arterijų diametras, jos tampa mažiau susuktos. Dėl to į placentą atiteka daugiau motinos kraujo. Motinos kraujas skalauja choriono gaurelius, tai leidžia vykti dujų mainams tarp motinos ir vaisiaus. Motininis kraujas tiesiogiai kontaktuoja su choriono gaureliais, tačiau vaisiaus ir motinos kraujas niekada nesimaišo. Atidavęs deguonį ir kitas medžiagas vaisiaus kraujui, motinos kraujas grįžta į endometriumo venas. Į placentą per minutę patenka 600 – 700 ml kraujo. Motinos kraujo cirkuliacija vyksta motininėje placentos dalyje.

Vaisiaus kraujo cirkuliacija

Veninis vaisiaus kraujas virkštelės arterijomis teka į placentą. Ten, kur virkštelė susijungia su placenta, virkštelės arterijos išsišakoja – suformuoja choriono arterijas. Šios kraujagyslės toliau šakojasi ir choriono gaureliuose suformuoja plačią arterijų – kapiliarų – venų sistemą. Šioje sistemoje, į veninį vaisiaus kraują iš motinos kraujo patenka deguonis ir maisto medžiagos, iš jo pasišalina metabolizmo produktai. Vaisiaus kraujas tampa arteriniu ir grįžta į vaisių per virkštelės veną. Vaisiaus kraujo cirkuliacija vyksta vaisiaus placentos dalyje.

Funkcijos

Maitinamoji funkcija

Motinos kraujas kontaktuodamas su vaisiaus krauju per ploną choriono gaurelių dangą perduoda maisto medžiagas, deguonį, vitaminus ir kitas gyvybiškai svarbias medžiagas. Iš vaisiaus kraujo į motinos kraują patenka anglies dioksidas, medžiagų apykaitos produktai. Medžiagos pernešamos pasyviosios ir aktyviosios pernašos būdu. Kai kuriais atvejais ( pvz.: jei motina serga cukriniu diabetu ar turi nutukimą ) į vaisių gali patekti per mažai ar per daug įvairių medžiagų.

Apsauginė funkcija

Antikūnai iš motinos kraujo gali patekti į vaisiaus kraują taip apsaugodami vaisių gimdoje. Antikūnų perdavimas prasideda 20 – 24 nėštumo savaitę. Taip sukuriamas pasyvus imunitetas, kuris saugo naujagimį pirmuosius kelis jo gyvenimo mėnesius. Taip pat placenta sulaiko kai kuriuos mikrobus, esančius motinos kraujyje. Tačiau kai kurios infekcinės ligos vis dėlto yra perduodamos iš motinos vaisiui.

Endokrininė funkcija

Choriono gaureliai išskiria hormonus, svarbius nėštumo metu. šie hormonai skatina progesterono ir estrogenų sekreciją, pieno liaukų augimą, reguliuoja gliukozės, baltymų, riebalų kiekius motinos organizme, tam, kad šios medžiagos nuolatos būtų perduodamos vaisiui. Estrogenai skatina moters pieno liaukų vystymąsi, gimdos augimą. Progesteronas apsaugo nuo prieš laikinio persileidimo. Placenta taip pat veikia kaip kraujo rezervuaras vaisiui, tuo atveju, jei sumažėtų motinos kraujo spaudimas ( hipotenzija ).