Pompėjai

Šis straipsnis yra apie miestą. Apie giminę skaitykite straipsnyje Pompėjų giminė.

Pompėjai Pompeii
Forumas su Vezuvijumi tolumoje
Pompėjai
Koordinatės	40°45′3″ š. pl. 14°29′13″ r. ilg.
Vieta	Kampanija, Italija
Regionas	Pietų Europa
Istorija
Pastatytas	VII-VI a. pr. m. e.
Sugriautas	79 m.
Laikotarpis	Antika
Tauta	romėnai
Informacija
Tirtas	nuo 1860 m.
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 829

Pompėjai (arba Pompėja; lot. Pompeii) – istorinis miestas senovės Italijoje. Pompėjai stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.

Pompėjai buvo užmiršti iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėjai atskleidė kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų freskomis ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių, užrašų ir grafičių.

79 mūsų eros metais įvyko žymiausias iš visų rašytinėje istorijoje užfiksuotų vulkano išsiveržimas. Vezuvijaus ugnikalnis, esantis netoli Neapolio miesto, kaip tai aprašo romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis savo laiškuose istorikui Tacitui, išsiveržė, į atmosferą išmesdamas milžinišką dulkių, pelenų bei uolienų debesį, uždengusį saulę. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai. Atėjus rytui, Pompėjai ir kiti aplinkiniai miestai, Herkulanėjas, Stabijos, Oplontidė, buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu. Miestai taip palaidoti po žemėmis išbuvo beveik 1700 metų, kol juos aptiko archeologai.

Tuo metu jis vadovavo laivynui prie Miseno kyšulio. Rugpjūčio 24 d. maždaug apie pirmą valandą mano motina atkreipė jo dėmesį į debesį, kuris atrodė keisto dydžio ir formos. Jis buvo neseniai pasideginęs saulėje, išsimaudęs šaltame vandenyje ir papriešpiečiavęs vėl grįžo prie savo knygų. Jis staigiai atsistojo ir nuėjo ant kalvos, kad galėtų geriau įsižiūrėti į tą keistą dalyką. Debesis kilo nežinia iš kurio kalno (tačiau vėliau sužinota, kad tai buvo Vezuvijus) ir išvaizda priminė labiausiai pušį, nes kilo labai aukšti tarsi kamienas, o viršuje tarsi išsišakojo. Tai buvo, kaip man atrodo, arba dėl staigaus vėjo gūsio, kuris nebe taip stipriai veikė debesiui kylant aukštyn, arba pats debesis, veikiamas savo paties sunkio suformavo mano minėtą formą. Kartais jis atrodė ryškus, kartais tamsus ir dėmėtas, nes buvo sudarytas iš žemių ir pelenų. Šis fenomenas mano taip mokytam ir išmanančiam dėdei atrodė neįprastas ir vertas atidesnio tyrimo. Jis įsakė paruošti lengvą laivą ir leido man, jei tik norėčiau, vykti kartu su juo.

Vieta

Pompėjų miesto koordinatės yra 40°45′00″ š. pl. 14°29′10″ r. ilg., šalia netoli esančio dabartinio Pompėjos priemiesčio. Senovėje miesto teritorija buvo netoli jūros kranto, bet šiandien ji yra pasistūmėjusi į krašto gilumą. Pompėjai yra apie 8 km atstumu nuo Vezuvijaus kalno.

Istorija

Ankstyvoji istorija

Vezuvijaus apylinkės

Portretas ant Pompėjuose esančio namo sienos

Romėnų moters iš Pompėjų portretas (c. 50 CE)

Šuns, žuvusio per 79 m. Vezuvijaus išsiveržimą, gipsinė kopija. Archeologai mano, kad šuo buvo pririštas lauke šalia Pompėjų velėjo Vesonijaus Primo namų.

Ankstesni archeologiniai kasinėjimai seniausiose Pompėjų vietose rodo, kad miestas nuo ugnikalnio išsiveržimų ir kitų seisminių įvykių buvo nukentėjęs dar prieš 79 m. Archeologai, ištyrinėję tris nuosėdų sluoksnius, esančius ant pamatinės uolienos po miestu, rado su nuosėdomis susimaišiusių gyvūnų bei žmonių kaulų, augalų liekanų ir molinių šukių. Naudojant radioaktyvinį datavimo metodą nustatyta, kad seniausias sluoksnis yra iš VIII–VI a. apytiksliai tuo metu, kai buvo įkurtas miestas. Aukščiau esantys nuosėdų sluoksniai nuo kitų sluoksnių yra atskirti grunto sluoksniu IV a. Teigiama, kad susimaišiusių nuosėdų sluoksniai buvo sukurti didelių nuošliaužių, kurios buvo sukeltos ilgalaikių liūčių.

Apytiksliai VII–VI a. miestą svarbioje sankryžoje tarp Kumų ir Stabijų įkūrė oskai, centrinės Italijos gyventojai. Dar prieš įkūrimą šia vieta kaip saugiu uostu naudojosi graikų ir finikiečių jūreiviai. Anot senovės graikų istoriko ir geografo Dionisijaus Halikarnasiečio, Pompėjus VI a. pr. m. e. užėmė etruskai. Šiuolaikiniai tyrinėjimai jo teiginį patvirtino. Tarp 525 m. pr. m. e. ir 474 m. pr.m. e. Pompėjus pirmą kartą užėmė graikų kolonija Kūmai, sudarę sąjungą su Sirakūzais.

V a. pr. m. e. Pompėjus (kaip ir kitus miestus Kampanijos regione) užėmė samnitai. Po karų su samnitais (IV a. pr. m. e.) Pompėjai buvo priversti priimti Romos socium statusą, tačiau, nepaisant to, turėjo administracinę nepriklausomybę. IV a. pr. m. e. miestas buvo sustiprintas. Antrojo Punų karo metu miestas išliko lojalus Romai.

Pompėjai dalyvavo Kampanijos miestų inicijuotame kare prieš Romą, bet 89 m. pr. m. e. buvo apgulti Sulos, o 80 m. pr. m. e. priversti pasiduoti. Daugelis Sulos veteranų buvo apdovanoti žemės lopinėliais, o prieš Romą nusiteikę ir tai aiškiai rodę gyventojai išvyti iš namų. Pompėjai tapo Romos kolonija, vadinama Colonia Cornelia Veneria Pompeianorum. Miestas tapo svarbiu prekybos centru, nes būtent čia buvo atplukdomi maisto produktai ir įvairios prekės, po to Apijaus keliu gabenamos į Romą bei šiaurės Italiją. Žemės ūkis, aliejus ir vynas taip pat atliko svarbų vaidmenį.

Vanduo miestui buvo tiekiamas Aqua Augusta (Neapolis) akveduku, kurį apie 20 m. pr. m. e. pastatė Markas Vipsanijus Agripa.

I m. e. a.

Atkasti Pompėjai daug ką atskleidžia apie mieste vyravusį gyvenimą I m. e. a. Forumas, pirtys, daugybė namų ir keletas tokių užmiesčio vilų kaip Misterijų vila yra stebėtinai gerai išsilaikę.

Pompėjai buvo gyvybingas miestas. Apie tai byloja literatūroje plačiai aprašytos kasdienio gyvenimo smulkmenos ir archeologiniai radiniai. Pavyzdžiui, užrašas Salve, lucru ant vieno iš garsesnių Pompėjų namų (Siriko) grindų byloja apie prekybos bendrovę, kurios savininkai buvo du partneriai, Sirikas ir Numianas (pastarasis vardas gali būti slapyvardis, mat nummus reiškia moneta, pinigas). Kituose namuose randamos detalės byloja apie šeimininkų profesijas ar pragyvenimo būdą, pvz., skalbėjai (Fullones). Rastos vyno statinės su Vesuvinum neabejotinai yra seniausio žodžių žaismo prekyboje pavyzdys (sujungus Vesuvius ir lot. vinum). 89 m. pr. m. e., po paskutinės romėnų karvedžio Sulos okupacijos, Pompėjai buvo galutinai aneksuoti Romos respublikos. Šiuo laikotarpiu buvo itin vystoma miesto infrastruktūra, daugelis pastatų – iš Augusto valdymo laikotarpio. Svarbu paminėti ir amfiteatrą, palestrą su centre buvusiu baseinu bei akveduką, tiekusį vandenį net 25 fontanams, viešosioms pirtims ir daugybei privačių namų (domus).

Puikiai išsilaikusios freskos į dienos šviesą iškelia kasdienį Pompėjų gyvenimą, kartu praplėsdamos Antikos meno istorijos ribas – remiantis mieste rastais sieninės tapybos pavyzdžiais, buvo apibrėžti Pompėjų freskų stiliai (pirmasis, antrasis, trečiasis stiliai).

Ugnikalnio išsiveržimo metu 79 m. mieste, manoma, gyveno apie 20 000 žmonių – Pompėjai ir aplinkinių vietų populiacija buvo itin išaugusi dėl romėnų pomėgio kurti užmiesčio vilas, skirtas poilsiui. Tai vienintelis antikinis miestas, kurio tuometinė topografinė struktūra šiandien yra tiksliai žinoma. Tiesios, tarsi grotelėmis išdėstytos gatvės su abiejose pusėse buvusiais gyvenamaisiais namais ir parduotuvėlėmis atspindi romėnų miestų planavimo tradiciją. Be to, iki šiol aiškiai matyti pagrindinių gatvių, decumanus ir cardo, linijos.

Netoli forumo buvo rastos vietos, skirtos įvairių paslaugų teikimui, pavyzdžiui, didelė maisto prekių turgavietė (macellum), kepykla (Pistrinum), thermopolium, maži restoranai (cauponae). Šalia gymnasium, arba palestros (sporto aikštelės), rasti gerai išsilaikę du teatrai ir amfiteatras. Tuo tarpu netoli miesto buvo įkurtas 1,000 m² užėmęs viešbutis, dabar vadinamas „Grand Hotel Merucine“ („Didysis Merucine viešbutis“).

2002 m. ties Sarno upės žiotimis buvo padarytas dar vienas svarbus atradimas. Paaiškėjo, kad uostas taip pat buvo apgyvendintas žmonių, gyvenusių palafitte tipo namuose su kanalų sistema, kai kurių mokslininkų nuomone, panašia į esančią Venecijoje.

62–79 m.

Pompėjų srityje nestiprūs žemės drebėjimai yra įprasti jau nuo seno, tačiau 62 m. vasario 5 d. žemę sudrebino stiprūs požeminiai smūgiai, padarę didelę žalą įlankai ir ypač Pompėjos miestui. Manoma, kad žemės drebėjimas pasiekė 7,5 Richterio skalės balus. Ta diena miesto gyventojams buvo labai svarbi, kadangi buvo švenčiamos Augusto, kaip „Tautos tėvo“, sukaktuvės ir pagerbiamos miestą saugojusios dvasios. Po žemės drebėjimo įsivyravo chaosas. Gaisrai, sukelti dėl drebėjimo ant žemės nukritusių žibalinių lempų, sustiprino žmones apėmusią paniką. Šalia buvę Herkulanėjaus ir Nukerijos miestai taip pat buvo paveikti. Buvo sugriautos šventyklos, gyvenamieji namai, tiltai ir keliai. Manona, kad beveik visi tuometiniai miesto pastatai buvo vienaip ar kitaip paveikti. Po žemės drebėjimo mieste, kurio išsigelbėjusius gyventojus vargino vagystės ir badas, įsivyravo anarchija. Nors nuo 62 m. iki 79 m. buvo atliekami rekonstrukciniai darbai, ugnikalnio išsiveržimo dieną miestas dar nebuvo galutinai atsigavęs po patirtos nelaimės. Nėra duomenų apie tai, kiek tiksliai žmonių paliko Pompėjus po 62 m. žemės drebėjimo, tačiau žinoma, kad norinčių palikti nuniokotą vietą ir iškeliavusių į kitus Romos imperijos miestus buvo daug. Norintieji atstatyti gimtąjį miestą ir stengtis jame vėl susikurti gyvenimą pradėjo ilgą Pompėjų gaivinimo procesą.

Pastatai, rekonstruoti iškart po išsiveržimo (suniokoti tiek 62 m., tiek 79 m.), yra labai svarbūs dabartiniams miesto tyrinėjimo darbams. Kai kurie senesni, apgadinti sieninės tapybos pavyzdžiai galėjo būti pakeisti naujais, todėl šiuolaikiniai mokslininkai naudoja modernius instrumentus, siekdami bent žvilgtelėti į ilgai slėptas freskas.

Vezuvijaus išsiveržimas

Pompėjai buvo vienas iš daugelio miestų, išsidėsčiusių Vezuvijaus papėdėje. Sritis pasižymėjo didele populiacija, kuri nuolat augo, nes regionas garsėjo ypatingu derlingumu. Daugelis kaimyninių Pompėjų bendruomenių taip pat nukentėjo nuo 79 m. išsiveržimo; labiausiai Herkulanėjas. Atstiktinai tai buvo diena po Vulcanalia šventės, skirtos romėnų ugnies dievui Vulkanui.

Pompėjai ir juose buvę žmonės buvo palaidoti po 12 skirtingų nuosėdų sluoksnių. Plinijus Jaunesnysis, gyvenęs Neapolio įlankoje buvusiame Mizeno kyšulyje, pirmąjį atsiliepimą apie ugnikalnio išsiveržimą parašė praėjus 25 m. nuo įvykio, kurio atsiminimas buvo stipriai įsirėžęs jam į atmintį dėl patirtos psichologinės traumos, žuvus dėdei Plinijui Vyresniajam.

Tuo metu aukštos liepsnos keliose vietose šovė iš Vezuvijaus, kurių ryškumą padidino naktis. Tačiau mano dėdė, kad nuramintų draugus, patikino juos, kad tai tik degantys apleisti kaimai. Po šito jis nuėjo pailsėti ir greitai užmigo, nes jo knarkimą, kuris, remiantis vien jo kūno dydžiu, buvo stiprus ir skardus, girdėjo buvusieji namuose. Jo namų kiemas jau buvo pilnas akmenų ir pelenų ir, jei jis ketino delsti ilgiau, nebebūtų galimybės ištrūkti. Taigi jis buvo pabudintas, atsistojo ir nuėjo pas Pomponijaną ir kitus kompanijonus, kurie buvo per daug nervingi, kad galėtų net pagalvoti apie miegą. Jie pasitarė, ar būtų išmintinga likti namuose, kurie dabar iš visų pusių buvo sukrečiami dažnų ir stiprių drebėjimų tarsi purtomi iš po pamatų, ar visgi bėgti į atvirus laukus, kur akmenys ir pelenai nors maži, tačiau vis vien krito tarsi per krušą ir grėsė pražūtimi. Jie pasirinko laukus kaip geriausią sprendimą, kurį mano dėdė priešingai nei kiti ten buvusieji priėmė šaltai viską apsvarstęs. Jie išėjo prisirišę ant galvų pagalves, kas buvo jų vienintelė apsauga nuo krentančių akmenų audros. Jau buvo įdienoję, tačiau ten atrodė, kad buvo tamsiausia naktis, kurią jie bandė pasišviesti deglais. Jie ketino pasiekti pajūrį ir pabandyti iš ten išplaukti, bet tuomet pamatė, kad bangos buvo per didelės ir smarkios. Ten mano dėdė prigulė ant ištiestos burės, dukart paprašė šalto vandens, kurį išgėrė, kai liepsnos ir stiprus sieros kvapas išblaškė buvusiuosius su juo ir privertė jį stotis. Jis atsikėlė su dviejų tarnų pagalba ir iškart krito negyvas, uždusintas, kaip man atrodo, stipraus ir siaubingo kvapo, nes visad turėjo silpną ir ligotą gerklę. Kai vėl prašviesėjo, o tai įvyko tik po trijų dienų po šio liūdno įvykio, jo kūnas buvo rastas be jokių smurto žymių, pilnai aprengtas ir atrodė tarsi jis miegotų, o ne būtų miręs.

Vezuvijaus išsiveržimas buvo užregistruotas tuometinių istorikų, ir dabar, remiantis dviem Plinijaus laiškais, yra visuotinai patvirtinta jo tiksli data - 79 m. rugpjūčio 24 d. Nepaisant to, archeologiniai Pompėjų kasinėjimai rodo, kad miestas galėjo būti palaidotas 2 mėnesiais vėliau. Žmonės, rasti palaidoti pelenuose, buvo su šiltesniais drabužiais, nei tokiais, kokius, kaip manoma, vilkėdavo rugpjūčio mėnesį. Be to, parduotuvėse rasti švieži vaisiai ir daržovės būdingi spalio mėnesiui, tuo tarpu vaisiai ir daržovės, priskiriami rugpjūčiui, jau buvo sudžiovinti arba konservuoti, o vyno fermentavimo statinės hermetiškai uždarytos (tai dažniausiai buvo daroma spalio mėn. pabaigoje). Pelenuose palaidotos moters piniginėje buvo rastos monetos, tarp kurių buvo memorialinė moneta, iškalta rugsėjo mėn. pabaigoje. 2022 m. publikuota kolektyvinė mokslinė studija Vezuvijaus išsiveržimą datuoja 79 m. spalio 24–25 d.

Pompėjai šiandien

Pompėjai yra populiarus turistų traukos centras jau 250 metų. Buvo pritraukta beveik 2,6 milijono turistų per 2008 metus ir šiandien miestas yra viena labiausiai lankomų vietų Italijoje. Pompėjai priklauso Nacionaliniam Vezuvijaus kalno parkui ir nuo 1997 m. priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui.

Pompėjai yra tarsi varomoji jėga dabartinio šalia įsikūrusio Pompėjos miesto ekonomikai, nes daugybė gyventojų dirba turizmo ar paslaugų sferose.

2010 m. lapkričio 6 d. mieste sugriuvo 2000 metų senumo Gladiatorių namai (it. Schola Armatorum). Šis pastatas nebuvo prieinamas turistams, buvo galima tik iš išorės jį apžiūrėti. Taip ir nebuvo išaiškinta, kas lėmė pastato griūtį. Manoma, kad tai galėjo lemti stiprių liūčių srovės. 2011 m. nugriuvus dar vieno pastato kolonai, Italiją imta kaltinti netinkamai prižiūrint UNESCO paveldo objektus.

2014 m. kovo 2-3 dienomis stipri liūtis smarkiai apgadino kai kuriuos senovinius Pompėjų pastatus, tarp jų Romos ir Veneros šventyklas. Italijos vyriausybė skyrė 2 milijonus eurų pastatams sutvarkyti ir apsaugoti.