Prancūzijos revoliuciniai karai

Prancūzijos revoliucijos karai – karai, kilę dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Nėra visiško sutarimo, kada prasidėjo Napoleono karai; pagal vieną versiją, pastaraisiais vadinami karai, vykę po to, kai Napoleonas briumero 18 d. paėmė valdžią Prancūzijoje.

Pagal kitą versiją, Prancūzijos revoliucijos karai vyko iki 1802 m., o Napoleono karų pradžia laikoma karas tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, prasidėjęs 1803 m. Po trumpos Amjeno taikos sudarytos 1802 m.

Karai prasidėjo kaip Pirmosios Prancūzijos respublikos kova už išlikimą, o baigėsi, kai ji tapo stipriausia Europos valstybe, užkariavusia vokiečių žemes iki Reino upės ir pradėjusi dominuoti Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Italijoje.

Priežastys

1789 m. Prancūzijoje prasidėjo revoliucija. Liudvikas XVI neteko sosto. Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos. Rugpjūčio 27 d. jie paskelbė Pilnico deklaraciją, kurioje teigta, kad Europos monarchai remia karališkosios šeimos gerovę. Ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir Austrijos teritorinės pretenzijos Elzase, agitacinė emigrantų veikla Austrijos Nyderlanduose bei vokiečių valstybėse įaudrino padėtį.

Karas su Pirmąja koalicija

1792 m. balandžio 20 d. Įstatymų leidimo susirinkimas paskelbė karą Šventajai Romos Imperijai. Po Liudviko XVI giljotinavimo buvo sudaryta Pirmoji koalicija kovai su Prancūzijos respublika. Nepaisant pilietinio karo, masinis šaukimas į armiją ir karinės reformos lėmė koalicijos pralaimėjimą. Karas baigėsi, kai Napoleonas privertė Austriją pripažinti Kampo Formijaus taikos sutartį. Tik Didžioji Britanija liko nepripažinusi Prancūzijos Respublikos.

Prasidėjus karui Prancūzijai trūko lėšų ir resursų, armijos buvo prastai organizuotos. Po pirmojo susirėmimo su austrais (balandžio 29 d., netoli Lilio) prancūzų kareiviai nužudė savo vadą, kurį įtarė išdavystę. Daug prancūzų kariuomenės vadų buvo įtarinėjami palankumu aristokratams ir keičiami labiau patikimais. Taigi koalicijos pajėgos visai pagrįstai manė, kad invazija į Prancūziją bus lengva.

Valmi mūšis

Prie Reino upės greitai susirinko Prūsijos, Heseno, Austrijos ir prancūzų emigrantų pajėgos, kurioms vadovavo kunigaikštis Čarlzas Ferdinandas. Rugpjūčio 19 d. koalicijos pajėgos kirto Prancūzijos sieną, užgrobė Longvį ir Verdeną, o rugsėjį apgulė Lilį ir pradėjo žygį į Paryžių, tačiau jis buvo sustabdytas po susirėmimo prie Valmi ir po dešimties dienų koalicinės pajėgos atsitraukė. Tuo metu prancūzų pajėgos užėmė Nicą ir Savoją bei Mecą. Lilio apgula austrams baigėsi nesėkmingai, o lapkričio 6 d. prancūzai, vadovaujami Dumuorezo, laimėjo pirmą didelę pergalę Žemapo mūšyje. Per mėnesį po mūšio prancūzai užėmė didžiąją Belgijos dalį. 1793 m. sausį, tuoj po Liudviko XVI giljotinavimo, prie pirmosios koalicijos prisijungė Ispanija ir Portugalija, o vasario 1 d. Prancūzija paskelbė karą Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams. Metų pradžioje prancūzų pajėgos įsiveržė į Nyderlandus ir užėmė Bredą, bet sėkmingas austrų puolimas Belgijoje privertė šias pajėgas atsitraukti, o po prancūzų pralaimėjimo Niervindeno mūšyje jų vadas Dumuorezas slapta perėjo į rojalistų pusę, bet buvo išaiškintas ir suimtas jakobinų. Tuo metų Lione ir Marselyje kilo sukilimai prieš revoliuciją, o Vandėjos sukilėliai suformavo karines pajėgas ir užmezgė ryšius su britais. Į Prancūziją tuomet veržtasi iš visų pusių: ispanai persikėlė per Pirėnus, Sardinijos kariuomenė – Alpes, austrai užgrobė Valensjeną, o britai gegužės 31 d. pradėjo jūrinę blokadą. Nepaisant to, revoliucionieriai įvykdė masinę mobilizaciją ir suformavo 14 armijų. Netrukus sukilimai Kanuose, Lione ir Marselyje buvo numalšinti, tačiau rugpjūčio 29 d. kontrarevoliucionieriai, kartu su britų ir ispanų pajėgomis, užėmė Tuloną ir ten buvusius prancūzų karinius laivus (Tulonas buvo atsiimtas gruodžio 19 d.). Rugsėjo 6-8 d. prancūzai sutriuškino prūsų pajėgas ir nutraukė Diunkerko apgulą. Spalį Prancūzijos šiaurės armijos vadu tapęs Žanas Džordonas laimėjo Vatigneso mūšį ir perėjo į puolimą.

1794 m. revoliucionieriai perėmė iniciatyvą; nors invazija į Pjemontą nepavyko, bet prancūzai išvijo Ispanijos pajėgas iš Rusilono ir įsiveržė į Kataloniją. Tuo metu dvi prancūzų armijos puolė koalicijos pajėgas Belgijoje, o po pergalės per Fleriuso mūšį birželio 26 d., nubloškė jas kitapus Reino upės ir okupavo Belgiją, Reino kraštą ir pietų Olandiją. 1795 m. pradžioje, po netikėtos žiemos atakos, prancūzai užgrobė Nyderlandus ir įkūrė marionetinę Batavijos respubliką, be to, Prūsija, Ispanija ir Hesenas sudarė taikos sutartį su Prancūzija, taigi jai nebegrėsė tiesioginis invazijos pavojus. Britanija bandė sustiprinti kontrarevoliucionierius, bet pastarųjų rengtas sukilimas Paryžiuje spalio 4 d. buvo užgniaužtas vietinės įgulos, vadovaujamos Napoleono. Generolas Šarlis Pišegru perėjo į rojalistų pusę, tai lėmė nesėkmingą Mainco apgulos baigtį ir evakuaciją iš Manheimo. 1796 m. Trys Prancūzijos armijos pradėjo veržtis Tirolio, Vienos kryptimi. Dvi iš jų, vadovaujamos Džordono ir Morėjaus, persikėlė per Reiną, trečia, vadovaujama Bonoparto, įsiveržė į Italiją. Per Reiną persikėlusios pajėgos pasiekė Bavariją rugsėjį, bet po austrų pergalės per Amgergo mūšį abi armijos atsraukė atgal per Reiną, tačiau Italijoje Napoleonas atskyrė Austrijos ir Sardinijos armijas, užgrobė Milaną, apgulė Mantują ir sutriuškino prieš jį pasiųstas austrų pajėgas, o Prancūzijoje Vandėjos sukilėliai buvo sutriuškinti Hočo. 1797 m. vasario 14 d. britų laivynas per Šv. Vincento kyšulio mūšį sutriuškino ispanų flotilę, bandžiusią prisijungti prie Prancūzijos laivyno. Napoleonas po apgulos užėmė Mantują, o austrai nesugebėjo sustabdyti jo veržimosi į Tirolį. Balandį, kai kitos prancūzų pajėgos persikėlė per Reiną, Austrija paprašė taikos. Spalį Austrija pasirašė Kampo Formijaus taikos sutartį, pripažindama Belgiją, Reino kraštą ir didelius Šiaurės Italijos plotus Prancūzijai. 1798 m. kadangi tik Didžioji Britanija liko kovoti su Prancūzija, Napoleonas surengė ekspediciją į Egiptą. Tuo tarpu Direktoriją įsiveržė į Šveicariją: įkūrė Helvetijos respubliką ir aneksavo Ženevą. Taip pat buvo pasiųsta ekspedicija į Airiją padėti sukilėliams prieš britų valdžią, bet pasiųsti laivai buvo užgrobti britų.

Egipto ekspedicija

Mūšis prie piramidžių

Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – Didžioji Britanija, turėdama stipriausią karo laivyną, tęsė karą. Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę eskpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl Direktorija pritarė Bonaparto pasiūlymui užimti Egiptą, kuris tuo metu priklausė Osmanų imperijai, ir kartu susigrąžinti įtaką Rytuose, prarastą revoliucijos metais.

1798 m. gegužę Napoleonas su 40000 karių ir jūrininkų išplaukė į Egiptą. Birželio 11 d. šios pajėgos užėmė Maltą, atsisakiusią primti ekspedicijos pajėgas. Prancūzų flotilei pavyko sveikai pasiekti Egiptą, nors admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas juos persekiojo. Liepos 1 d. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Užėmę šį uostą, prancūzai patraukė link Kairo. Liepos 21 d. mameliukų pajėgos buvo sutriuškintos Al Gizos mūšyje, prancūzai įžengė į mameliukų apleistą Kairą. Tačiau Nelsono vadovaujamas anglų laivynas naktį iš Rugpjūčio 1 į 2 prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo partizaninis karas, o rugsėjį Osmanų imperija Prancūzijai paskelbė džihadą. Siekdamas užbėgti už akių galimam osmanų įsiveržimui į Egiptą, Napoleonas nužygiavo šiaurėn į dabartinių Izraelio ir Libano teritorijas. Jo pajėgos užėmė Gazą, Jafą, balandžio 16 d. atmušė osmanų kontrapuolimą ir apgulė Aką. Tačiau vietinė įgula, remiama britų laivyno, išsilaikė ir gegužę Napoleonas su kariuomene, išretinta ligų, atsitraukė ir grįžo į Egiptą.

1799 m. liepos 11 d. osmanų kariuomenė, vadovaujama Mustafos Pašos, išsilaipino Abukyro įlankoje, bet liepos 25 d. Napoleonas sumušė šias pajėgas. Po mėnesio Napoleonas, sužinojes, jog direktorija prarado jo iškovotas žemes Italijoje, grįžo į Prancūziją. Egipte likusios pajėgos buvo sutriuškintos britų ir osmanų pajėgų 1801 m.

Kvazikaras

Šis konfliktas buvo nepaskelbtas karas tarp JAV ir Prancūzijos, vykęs nuo 1798 iki 1800 m. Karas kilo dėl JAV Kongreso atsisakymo toliau mokėti skolas revoliucinei Prancūzijai ir užmegztų santykių su Britais. Amerikiečių prekybinius laivus pradėjo puldinėti prancūzų piratai, taigi JAV buvo priversta atkurti po Nepriklausomybės karo smarkiai sumažintą laivyną. Karo pradžia laikoma liepos 7 d., kai Kongresas nutraukė visas sutartis su Prancūzija. Netrukus amerikiečių laivynas užgniaužė piratų antpuolius, o 1800 m. rugsėjo 30 d. amerikiečiai, padedami britų diplomatų, pasirašė su Prancūzija konvenciją, užbaigusią konfliktą.

Karas su Antrąja koalicija

Antrojo Ciuricho mūšio paveikslas

1798 m. pasinaudojus Anglijos finansine parama, buvo suformuota Antroji koalicija, į kurią pirmą kartą įėjo Rusija. Karo pradžia Prancūzijai buvo nesėkminga. Trūko lėšų, Napoleonas tuo metu kariavo Egipte. Koalicijos kariuomenės įsiveržė į Italiją, Šveicariją ir Nyderlandus. Rusų generolas Aleksandras Suvorovas keliskart nugalėjo prancūzus Italijoje ir privertė juos atsitraukti į Alpes. Tačiau britai turėjo trauktis iš Nyderlandų, kai buvo užgrobta jų flotilė, o rusų kariuomenė buvo sutriuškinta prancūzų, vadovaujamų Andrė Mesenos Šveicarijoje per antrąjį Ciuricho mūšį. Po jo Rusija pasitraukė iš koalicijos. Sužinojęs apie Italijos praradimą, 1799 m. rugpjūčio 23 d. Napoleonas grįžo į Prancūziją. 1799 m. lapkričio 9 d. jis įvykdė valstybės perversmą ir įkūrė Konsulatą. Jis surinko pajėgas Dižone ir žygiavo per Šveicariją, kad užpultų ten esančias austrų pajėgas. 1800 m. birželio 14 d. sutriuškino austrus Marengo mūšyje ir okupavo šiaurės Italiją. Kita prancūzų kariuomenė, vadovaujama Morėjaus, įsiveržė į Bavariją ir sutriuškino austrus Hohenlindeno mūšyje, o Austrija paprašė taikos. 1801 m. vasario 9 d. buvo pasirašyta Liunevilio taika. 1802 m. kovo 26 d. Anglija pasirašė Amjeno taikos sutartį. Po jos vykęs taikos periodas buvo ilgiausias 1792–1815 m. laikotarpiu.

Šaltiniai

„Karai“, R. G. Grant, „ Alma littera “, leidimas lietuvių kalba, 2006 m., 196-201 psl.

Taip pat skaitykite

• Didžioji Prancūzų revoliucija
• Napoleono karai