Pyktis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pyktis – emocija, kylanti, kai kliudoma patenkinti svarbų poreikį, norą. Pyktį gali sukelti išgyvenimai: grėsmė, konfliktas, neteisybė, pažeminimas, išdavystė ir kt. Pyktis yra aktyvi emocija, tuo tarpu jam priešingos pasyvios – liūdesys ir nusivylimas. Pykčio sąvoka įvairių tautų kultūrose gali skirtis.
Psichologai skiria tris pykčio rūšis:
- pyktis, kylantis iš savigynos poreikio, pasireiškiantis tada, kai asmuo ar gyvūnas yra kankinamas ar pakliuvęs į spąstus;
- pyktis - reakcija į kitų suvokiamai tyčia sukeliamą žalą ar neteisingą elgesį;
- susierzinimas, grubumas, niūrumas, kuris labiau siejamas su asmens charakteriu, nei suvokimais.
Šiuolaikiniai psichologai pyktį laiko pagrindine, natūralia ir netgi brandžia emocija, patiriama visų žmonių ir atliekančia tam tikrą funkciją, padedančią išlikti. Pyktis gali padėti sutelkti psichologinius išteklius situacijos pataisymui. Tačiau nevaldomas pyktis gali pakenkti asmens gerovei tiek psichologiniu, tiek socialiniu aspektu.
Išoriškai pyktis gali pasireikšti veido išraiškomis, kūno kalba, fiziologinėmis reakcijomis arba net vieša agresija.
