San Tomė ir Prinsipė
| San Tomė ir Prinsipės Demokratinė Respublika port. República Democrática de São Tomé e Príncipe
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
 San Tomė ir Prinsipė žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | portugalų | ||||
| Sostinė | San Tomė | ||||
| Didžiausias miestas | San Tomė | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Ministras Pirmininkas • - |
Carlos Vila Nova Patrice Trovoada - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
1 001 km2 (169) 0 % | ||||
| Gyventojų • 2017 • Tankis |
198 481 (187) 193,22 žm./km2 (37) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2003 (progn.) 0,21 mlrd. $ (186) 1 200 $ (170) | ||||
| Valiuta | Dobra | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC+0 | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta |
Nuo Portugalijos 1975 m. liepos 12 d. (?) | ||||
| Interneto kodas | .sts | ||||
| Šalies tel. kodas | +239 | ||||
San Tomė ir Prinsipė, ilgasis, oficialusis šalies pavadinimas San Tomė ir Prinsipės Demokratinė Respublika[1] (port. República Democrática de São Tomé e Príncipe) – dviejų didžiausių Prinsipės ir San Tomės salų, bei 19-os mažesnių salelių, valstybė, esanti Gvinėjos įlankos šiaurryčiuose, netoli Afrikos žemyninės dalies pakrantės.
Istorija
redaguotiSan Tomė ir Prinsipės salos žmonių buvo neapgyvendintos, kai Portugalos jūrininkai pirmieji jas atrado tarp 1469 m. ir 1471 m. Salos atradėjais laikomi portugalų jūreiviai João de Santarém ir Pêro Escobar. Oficialia San Tomės atradimo data laikoma 1471 m. gruodžio 21 d. – šv. Tomo diena, Principės – 1472 m. vasario 17 d. – šv. Antano diena. Iki 1502 m. Principės sala buvo vadinama šv. Antano sala (Ilha de Santo Antão); vėliau pavadinimas buvo pakeistas į Kunigaikščio salą (Ilha de Principe), taip pagerbiant Portugalijos sosto įpėdinį, kuriam buvo mokami mokesčiai nuo auginamo cukraus.
Pirma pastovi gyvenvietė salose buvo įkurta 1493 m. Portugalai į salą kėlėsi nenoriai, todėl į ją buvo tremiami žemyninėje karalystės dalyje nepageidaujami elementai – nusikaltėliai, vėliau – žydai.[2]
Apie 1515 m. salos jau buvo tapusios vergų prekybos centru tarp Afrikos ir europiečių kolonijų Amerikoje. Prekyba vergais buvo pagrindine salų ekonominės veiklos forma iki XVII pradžios. Amžininkai pabrėžia, kad vergija šioje Portugalijos kolonijoje buvo gana švelni, yra žinoma daug laisvės suteikimo vergams atvejų, o pati vergija neretai apsiribodavo keliomis privalomo darbo dienomis per savaitę.[3] XVI a. viduryje salose pradėjus auginti cukrų išaugo įvežamų vergų skaičiai, pradėjo formuotis plėšikaujančios pabėgusių vergų gaujos (nuo ketvirto dešimtmečio), pirmieji vergų sukilimai (1595 m.).
Augant pasaulinėms cukraus gamybos apimtims, XVII a. pradžioje San Tomė ir Principė prarado svarbius pajamų šaltinius ir XVII a. pabaigos salos daugiausiai veikė kaip vergų persiuntimo punktas. Salos ekonomika vėl suklestėjo po kavos ir kakavos atradimo XIX a. San Tomės sala buvo didžiausia kakavos gamintoja 1908 m. Visgi darbininkų darbo sąlygos buvo pasibaisėtinos ir 1909 m. Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kakavos gamintojai boikotavo San Tomės kakavą. Tremtinių išvadavimo judėjimas prasidėjo 1953 m., po to, kai portugalų valdininkai nužudė kelis šimtus afrikiečių darbininkų, slopindami jų sukeltas riaušes.
1974 m. Portugalijos revoliucija užbaigė užjūrio imperijų valdymą. 1975 m. liepos 12 d. Lisabona suteikė San Tomei nepriklausomybę. Manuelis Pinto da Costa, vienintelės legalios partijos lyderis, tapo prezidentu, o Miguelis Trovoada – ministru pirmininku. Po 1978 m. nesėkmingo valstybės perversmo Migelis Trovoada buvo apkaltintas sąmokslu ir buvo ištremtas. Šalyje įsigalėjo vienpartinė diktatūra. 1990 m. naujoji konstitucija nustatė daugiapartinį valdymą. 1991 m. kovą Trovoada sugrįžo ir tapo šalies prezidentu pirmuose laisvuose šalies rinkimuose.
Įsitvirtinus demokratinijma politinima režimui, 1995 m. Principei buvo suteiktos autonomijos teisės. 2001 m. verslininkas Fradique de Menezes laimėjo rinkimus, bet 2003 m. karinis perversmas nuvertė Fradique nuo posto, kai jo nebuvo šalyje. Po savaitės tarptautinis spaudimas padėjo Fradique sugrįžti į valdžią. 2006 m. Fradique de Menezes buvo perrinktas, laimėjęs 60 % balsų.
Politinė sistema
redaguoti
1990 m. priėmus naują Konstituciją San Tomė ir Prinsipė tapo demokratine respublika su daugiapartine sistema.
San Tomė ir Prinsipės prezidentas yra valstybės vadovas, renkamas penkerių metų kadencijai tiesioginiuose rinkimuose. Tas pats asmuo šias pareigas gali užimti ne daugiau kaip dvi iš eilės einančias kadencijas. Dabartinis prezidentas – Fradique de Menezes.
Vykdomoji valdžia sudaryta iš keturiolikos ministerijų, kurioms vadovauja prezidento patvirtinimą gavęs ministras pirmininkas. Juo paprastai tampa parlamente daugumą turinčios partijos lyderis. Šiuo metu šias pareigas eina Patrice Trovoada.
San Tomė ir Prinsipės įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vienų rūmų 55 vietų Nacionalinis Susirinkimas. Eiliniai rinkimai vyksta kas ketverius metus. Dabartinis parlamento pirmininkas – Francisco da Silva. Po 2010 m. rinkimų parlamente daugiausiai vietų (26 vietas) turi Nepriklausoma demokratinė akcija.
Šalyje užtikrinamos politinės ir pilietinės teisės: 2010 m. San Tomė ir Principė buvo pripažinta 11-a laisviausia Afrikos šalimi.[4] Korupcijos lygis vertinamas kaip geresnis nei vidutiniškas, šiuo aspektu 2020 m. šalis užėmė 63 vietą iš 180 pasaulio valstybių.[5]
San Tomė ir Prinsipė priklauso JTO, PSO, TVF, Afrikos Sąjungai, Centrinės Afrikos valstybių ekonominei bendrijai, Afrikos plėtros bankui ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, siekia narystės PPO.
Administracinis suskirstymas
redaguoti
1977 m. administraciškai šalis buvo padalinta į dvi provincijas – San Tomė ir Prinsipę. 1990 m. suskirstymo į provincijas buvo atsisakyta ir administracinio suskirstymo pagrindu liko savivaldybės. 1995 m. Principės sala gavo autonomijos teises.
Po 1995 m. šalį sudaro šešios savivaldybės San Tomė saloje (Agva Grandė (sostinės savivaldybė), Kantagalas, Kauė, Lemba, Lobata, Me-Zoši) ir vieną savivadybė Prinsipėje (Pagė), turinti autonomijos teises.
Geografija
redaguoti
San Tomė ir Prinsipė yra salų valstybė Atlanto vandenyne, Gvinėjos įlankoje, šalia Afrikos žemyno. Mažiausia žemyno valstybė. Be pagrindinių dviejų salų, valstybei dar priklauso 19 salelių. Jūrų sienos ribojasi su Pusiaujo Gvinėja ir Nigerija. Šalies plotas yra labai mažas, tik 964 km². Salas skiria 144 km Atlanto vandenyno. Valstybės aukščiausias taškas – San Tomė (Pico de São Tomé) kalnas – 2024 metrai.
Šalis netoli pusiaujo, todėl čia vyrauja pastovus šiltas ir drėgnas – tropinis klimatas. Kritulių kasmet iškrinta apie 1500 mm. Tai lemia šiltoji Gvinėjos srovė.
Salos yra vulkaninės kilmės, pietuose ir vakaruose driekiasi kalnai, šiaurėje – žemumos. Maždaug pusė teritorijos apaugusi tankiais miškais.
Į pietus nuo San Tomė esančią Rolaso salą (Ilheu de Rolas) kerta pusiaujas. Saloje yra tai pažymintis ženklas, kurio vieta, vėlesnių matavimų duomenimis, nesutampa su pusiaujo linija.
San Tomė ir Prinsipės sostinė yra San Tomė. Joje gyvena 57 tūkst. (2000 m.) gyventojų. Kiti didesni miestai: Trindadė, Gvadelupė, Santo Antonijas.
Ekonomika
redaguoti
San Tomė ir Prinsipė – mažai išsivysčiusi agrarinė šalis. Vidutinis mėnesio atlyginimas 2021 m. siekė 2415 dobrų (apie 100 eurų), minimalus atlyginimas (viešajame sektoriuje) – 750 dobrų (30 eurų).[6]
San Tomė ir Prinsipės ekonomikos pagrindas − žemės ūkis. Dirbamoji žemė sudaro ~ 1/3 šalies teritorijos. Žemės ūkis kooperuojamas, taip pat veikia keletas stambių žemės ūkio įmonių buvusių portugališkų plantacijų (roças) pagrindu. Eksportui auginama kakava, bananai, aliejinės ir kokoso palmės, kava. Auginami galvijai, avys, ožkos. Sugaunama nemažai žuvų.
Šalies užsienio prekybos struktūroje dominuoja Portugalija (apie pusė viso importo ir eksporto), Angola (daugiausiai kuro importas, taip pat investicijos į telekomunikacijų sektorių), Kinija, JAV, Brazilija, Gabonas, Prancūzija.
Šalies kontinentiniame šelfe 1999 m. buvo rasta daugiau kaip 10 mlrd. barelių naftos. 2001 m. San Tomė ir Prinsipės ir Nigerijos vyriausybės pasirašė susitarimą, pagal kurį 60 % pelno gauna Nigerija, o 40 % – San Tomė ir Prinsipė.
Šalis yra tarptautinės paramos gavėja. San Tomė ir Prinsipė dalyvauja Europos Sąjungos pagalbos besivystančioms šalims formate ACP (African, Caribbean and Pacific Group of States, ACP countries).
Turizmas saloje menkai išvystytas – įvairių turizmo analitikos šaltinių duomenimis, San Tomė ir Principė tadiciškai yra antra mažiausiai lankoma (absoliučiais skaičiais) Afrikos valstybė (po Pusiaujo Gvinėjos). Metinis užsienio turistų skaičius XXI a. antrame dešimtmetyje kasmet siekdavo iki 10 tūkst.[7] Šie rodikliai turėtų augti, nes antrojo dešimtmečio pabaigoje šalis atsisakė taikyti vizas Europos Sąjungos ir kai kurių kitų šalių piliečiams.
Gyventojai
redaguoti
2009 metų apskaičiavimais, šalyje gyvena 163 tūkst. žmonių. Gyventojų skaičius auga daugiau nei 3 % per metus. Etninė sudėtis dėl ilgalaikės migracijos marga: Mestiços (europiečių ir vietinių gyventojų palikuonys), angolarai (iš Angolos kilusių vergų palikuonys), forai (išlaisvintų vergų palikuonys), servisanai (laikini darbininkai, atvykę iš Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio), tongai (servisanų palikuonys, gimę salose), europiečiai (daugiausia portugalai), azijiečiai (daugiausia kinai, makaniečiai).
Beveik visi San Tomė ir Prinsipės gyventojai (95 %) kalba valstybine šalies kalba – portugalų. Dauguma jų kasdienėje kalboje vartoja kreolinius portugalų kalbos variantus, kurie skiriasi priklausomai nuo salos ir gyventojų kilmės (85 % – foro, 3 % – angolarų, 1 % – prinsipiečių). Mokyklose taip pat dėstoma prancūzų kalba.
Dauguma San Tomė ir Prinsipės gyventojų yra krikščionys: katalikai – 70,3 %, evangelikai – 3,4 %, naujųjų apaštalų bažnyčios tikintieji – 2 %, adventistai – 1,8 %[8]. Yra negausi, bet auganti musulmonų bendruomenė.
96 % šalies gyventojų gyvena San Tomės saloje, beveik 4 % – Prinsipėje, likę – mažose aplinkinėse salelėse.
Gyventojų amžiaus struktūra (2010 m. apsk.):
- 0-14 metų: 46,9 %
- 15-64 metų: 49,7 %
- virš 65 metų: 3,5 %
Kultūra
redaguotiSan Tomė ir Prinsipės kultūra panaši į kitų luziafrikietiškų šalių (Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio) kultūrą. Čia susimaišiusios afrikietiškos (daugiausia bantų) tradicijos su portugalų kultūros elementais. Šalies muzikai būdingas ritmiškumas, teatrališkumas, muzika neatskiriama nuo šokio (populiarūs stiliai socopé, danço-congo, tchiloli).
San Tomės ir Prtincipės poezija ir literatūra yra laikoma viena turtingiausių visoje liuziafrikoje. Taip pat yra kūrėjų forro kreolų, anglų ir Caué kreolų kalbomis. Žymiausi autoriai Francisco José Tenreiro, Manuela Margarido, Alda Espirito Santo, Olinda Beja ir Conceição Lima.
Populiariausias sportas – futbolas. Sporte šalis didesnių laimėjimų nėra pasiekusi, nors keletas žymesnių Portugalijai atstovavusių sportininkų yra kilę iš šios šalies (pvz., Naide Gomes).
Kita informacija
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ vlkk.lt / San Tomė ir Prinsipė Archyvuota kopija 2023-04-10 iš Wayback Machine projekto.; VLKK terminų bankas | nuoroda tikrinta: 2023.04.10
- ↑ „The Expulsion 1492 Chronicles, section XI: „The Vale of Tears“, quoting Joseph Hacohen (1496–1577); section XVII, nuoroda į XVI a. autorių Samuel Usque“. Aish.com.
- ↑ SEIBERT, GERHARD. "São Tomé & Príncipe: The First Plantation Economy in the Tropics. " In Commercial Agriculture, the Slave Trade and Slavery in Atlantic Africa, edited by Law Robin, Schwarz Suzanne, and Strickrodt Silke, 59. Boydell and Brewer, 2013. JSTOR 10.7722/j.ctt31nj49.10
- ↑ 2010 Ibrahim Index of African Governance (PDF), archived from the original (PDF) on October 19, 2011, https://web.archive.org/web/20111019173824/http://www.moibrahimfoundation.org/en/media/get/20101108_eng-table-iiag2010-revised.pdf
- ↑ Sao Tome e Principe, Transparency.org, https://www.transparency.org/en/countries/sao-tome-and-principe#
- ↑ SAO TOME AND PRINCIPE, Wage Centre, https://wagecentre.com/salary/africa/sao-tome-and-principe
- ↑ Travel: 10 least visited African countries, Further Africa, https://furtherafrica.com/2021/09/19/travel-10-least-visited-african-countries/
- ↑ https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/tp.html Archyvuota kopija 2015-09-18 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
redaguoti
- Vyriausybės svetainė Archyvuota kopija 2009-12-24 iš Wayback Machine projekto.
- Prezidentūros svetainė
- Statistikos institutas Archyvuota kopija 2009-11-13 iš Wayback Machine projekto.
- CŽV statistika Archyvuota kopija 2015-09-18 iš Wayback Machine projekto.