Siciliečių kalba
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Siciliečių kalba Sicilianu | |
| Kalbama | pietų Italija (  Sicilija Kalabrija Apulija) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~4,7 mln. |
| Kilmė | indoeuropiečių iItalikų romanų italų–dalmatų siciliečių |
| Rašto sistemos | lotynų |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | scn |
| ISO 639-3 | scn |
Siciliečių kalba (sicilianu) – indoeuropiečių kalbų šeimos, romanų atšakos kalba, vartojama pietų Italijoje: visoje Sicilijos saloje bei aplinkinėse salelėse, taip pat pietų ir vidurio Kalabrijoje, vietomis pietų Apulijoje ir Kampanijoje. Taip pat dėl emigracijos kalbančiųjų yra kitur Italijoje, Argentinoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Kalbančiųjų skaičius – apie 4,7 mln. žmonių.
Siciliečių kalba turi keletą tarmių:
- vakarų siciliečių (Palermas, Trapanis, Agridžentas)
- vidurio metafonetinė (centrinėse Sicilijos dalyse)
- pietryčių metafonetinė (daugiausia Ragūzos provincija)
- eniečių (Enos provincija)
- rytų nemetafonetinė (Katanija ir apylinkės)
- mesiniečių (Mesinos provincija ir žemės priešais, Kalabrijoje)
- eoliečių (Lipario salos)
- pantesko (Pantelerija)
- pietų ir vidurio kalabriečių (Kalabrijos Redžo, Vibo Valentijos, Katancaro bei Krotonės prov.)
- pietų apuliečių arba saletino (Salentas)
- čilentano (Čilentas)
Siciliečių kalba pradėjo klostytis po to, kai III a. pr. m. e. romėnai užkariavo Siciliją. Vietos lotynų kalba buvo veikiama senųjų salos gyventojų sicilų kalbos, taip pat ženkliai graikų kalbos, kiek mažiau – finikiečių, vėliau – germanų (gotų), normanų, keltų, lombardų, arabų, katalonų kalbų. Šios kalbos siciliečių kalboje paliko nemažai skolinių ar garsinių pakitimų.
Išskirtiniai siciliečių kalbos bruožai yra nekirčiuoto lotynų balsio o virtimas į u, samplaikos -fl- virtimas į -ci-, str- į /ʂː/, -rr- į ž. Taip pat būdinga numesti lotynų žodžių pradžios i- (pvz., mpurtanti, ntirissanti, mmàggini).
Literatūra siciliečių kalba žinoma nuo XIII a. – imperatoriaus Frydricho II rūmų poezija. XIX a. siciliečių folkorą ėmėsi rinkti Palerme gimęs etnologas Džiuzepė Pitrė. Nuo XX a. pr. pradėti statyti spektakliai sicilietiškai, 1904 m. Tomasas Kanizaras (Tommaso Cannizzaro) į siciliečių kalbą išvertė Dantės „Dieviškąją komediją“.
Ilgą laiką siciliečių kalba laikyta italų kalbos tarme, bet dabar ją linkstama laikyti atskira kalba. UNESCO ją pripažįsta kaip „mažumų kalbą“. Dabar ši kalba gyvuoja daugiausia kaip šnekamoji, jai didelę įtaką daro norminė italų kalba. Šios kalbos nėra mokoma mokyklose, taip pat nėra atskiro kurso universitetuose. Pagrindinė siciliečių kalbą tirianti institucija yra Palermo universitetas. Kaltadžironės ir Gramikelės savivaldybėse ji paskelbta oficialia kalba. Siciliečių kalba vietomis gerai išsilaikiusi diasporoje. JAV siciliečiai susibūrę į draugiją Arba Sicula ir leidžia literatūrą savo gimtąja kalba.
